(Post-/anti-)krizinės ambicijos

2009 08 01 Remigijus Šimašius Ekonominė politika

„Susitelkiame ir tą krizę kaip nors pralaukime.” „Krizė neišvengiamai baigsis.” „Lietuvos ekonomika atsigaus 2010″ (arba 2011, arba dar kada). „Krizės metu svarbu išlaikyti finansinį stabilumą”. Panašių teiginių laviną girdime kasdien. Tačiau ar nenuveda šie tarsi ir teisingi teiginiai mūsų minčių klystkeliais?

Pavyzdžiui, kad ir tai, jog krizė baigsis „neišvengiamai”. Krizės baigtis priklausys nuo daugelio veiksnių, tačiau labiausiai – nuo mūsų pačių: verslininkų, politikų, darbuotojų, šeimos galvų, pensininkų, studentų, etc. Jei sėdėsime ir lauksime pasibaigsiančios krizės, garantuoju, kad ji mus nušluos.

Kita vertus, ar tikrai krizę reikia „įveikti”… Ar tik kovodami su krizės pasekmėmis nepraleidžiame mes tokiu būdu progos krize pasinaudoti? Čia net nekalbu apie lengviau įgyvendinamus biurokratijos mažinimo, reguliavimo atsisakymo, valdžios funkcijų optimizavimo projektus.

Galbūt krize verta pasinaudoti taip, kad viso pasaulio investuotojai ir kuriantys žmonės pamatytų, jog Lietuva yra ta šalis, kur nepaisant visų sunkumų (ir priešingai nei daugelyje kitų pasaulio vietų) ne tik išlaikomi esminiai teisingos ir turtingos visuomenės veiksniai, bet jie iš esmės sustiprinami. O šie veiksniai senai žinomi:

Maži mokesčiai (kurie daugeliu atveju buvo didinami);
Nuosavybės neliečiamumas (įskaitant ir tai, kad Lietuva liks ta šalimi, kurioje nėra ir nebus nekilnojamojo turto mokesčio);
Teisės viešpatavimas ir teisės stabilumas (čia tikrai yra kur padirbėti…)

Jei elgtumėmės tik pagal šiuos principus ir labiau vertintume dirbantį žmogų, esu tikras, kad Lietuva būtų tas kraštas, kur gyventi norėtų visi darbštūs ir kūrybingi, kur pasaulio turtingieji norėtų investuoti savo kapitalą. Tuo pačiu tai būtų pagrindas geresniam gyvenimui visai Lietuvos visuomenei.

Deja, šios ambicijos kol kas neturime. Ir gal net nemanome, kad tai realistiška.

Tačiau jei tik būtų noro eiti šia kryptimi – noriu priminti, kad tik prieš šimtmetį su trupučiu Šveicarijoje buvo licencijuojamos kelionių agentūros tam, kad vargšai šveicarai, kurie laimės į Pietų Ameriką vyko ieškoti, nebūtų apgaudinėjami… (plačiau apie Šveicarijos sėkmę siūlau paskaityti Huerto de Sotto „The Mystery of Capital”).

Kas po krizės (jei/kai ji baigsis) bus Lietuva: ekonomikos persistruktūrizavimo audrų nusiaubtas užkampis, ar naujoji Šveicarija?

Rodyk draugams