Lietuva po krizės

2009 09 29 Remigijus Šimašius Ekonominė politika

Natūralu, kad krizės laiku galvojama kaip ją išgyventi. Tačiau ne atsitiktinai tas pats kiniškas hieroglifas reiškia krizę ir galimybę. Svarstant kaip išplaukti iš krizės tiesiog būtina pagalvoti apie tai, į kurį krantą plauksime.

Taigi, kokia bus Lietuva po krizės pasauliniame kontekste? Ką mes darome, kad krizė mums taptų išnaudota galimybe?

Kada ir kaip ši krizė baigsis – nežinia. Tiesą sakant esu labai skeptiškas dėl greit ateisiančios laimingos pabaigos ir to, kad užsienio šalių atsigavimas mus ištemps.

Greičiau atvirkščiai – masinė pinigų ekspansija daugelyje didžiųjų valstybių ir toliau iškreipia rinkos signalus, trukdo ekonomikos persitvarkymui ir dirbtinai palaiko dalį kitų šalių verslų (mūsų konkurentų) gyvybingumą.

Tačiau ši ekspansinė pinigų politika ir skatinimo planai visose valstybėse turi savo kainą. Pasitikėjimas valiutomis pasaulyje mažėja, mokesčių našta auga, netikrumas dėl ekonominės valstybių politikos didėja, saugant esamus nuo bankroto mažėja ekonomikų lankstumas, didėja valstybinio verslo dalis ekonomikoje.

Viską sudėjus, Vakarų pasaulis slenkasi į kairę. Gali atsitikti netgi taip, kad laisvosios rinkos bastionu ilgai laikytos JAV gali tapti valstybinio intervencionizmo pionieriais.

Europoje stereotipinis ekonominio kairumo/dešinumo susiskirstymas taip pat kinta. Pavyzdžiui, išgirdau, kad yra žmonių, kurie svarsto, jog dėl mokestinių priežasčių galbūt vertėtų persikelti gyventi iš Jungtinės Karalystės į Švediją.

Lietuva šiame kontekste turi savo šansą. Šis šansas – tai tapti kapitalizmo bastionu, kuris būtų patrauklus visiems kuriantiems, dirbantiems, investuojantiems žmonėms.

Jei Vakarų pasaulyje ir tarp rytinių savo kaimynų sukurtume tokį įvaizdį, kad aplink gali vykti kad ir kas, bet Lietuva laikysis kapitalizmo ir didins ekonominę laisvę, esu tikras, kad pasisekimas tarptautinėje konkurencijoje dėl investicijų, dėl turtingų žmonių gyvenamosios (ir mokesčių mokėjimo) vietos yra beveik garantuotas.

Taigi, ką reikia padaryti? Pateiksiu savo dešimties punktų viziją. Ją, kiek leidžia mano pareigos ir galimybės, bandau realizuoti. Šia vizija bandau užkrėsti ir kitus.

Pirma, Lietuva – šalis kurioje nėra ir niekada nebus nekilnojamojo turto mokesčio. Tai automatiškai sukuria norą savo brangius būstus statyti (ir juose gyventi) čia, o ne kitur.

Antra, Lietuva – šalis, kurioje perskirstymas bus vienas mažiausių Europoje. Keista, kad iki šiol daugelis politikų šį faktą vis dar laiko minusu, todėl jo gėdijasi, o ne reklamuoja. Šalia mažo perskirstymo, be abejo, turi sekti ir itin skaidriai ir atsakingai leidžiamos biudžeto lėšos.

Trečia, Lietuva – šalis, kurioje nėra ir nebus pajamų apmokestinimo progresyvumo, o atskirais atvejais (socialinis draudimas) yra nustatytos mokesčių lubos. Visa tai būtų itin didelė paskata pas mus, o ne kitur steigti brangiai apmokamas darbo vietas.

Ketvirta, Lietuva – šalis, kurioje žmonių ekonominius santykius lemia susitarimai, o ne politinės užgaidos. Pradėti, aišku, reikėtų nuo darbo santykių, kur darbuotojas vis dar laikomas infantiliu, todėl yra prikurta daugybė barjerų per laiko vienetą sukurti (taigi, ir uždirbti) daugiau. Daugybė kitų apribojimų sutartims – irgi naikintinas dalykas. Štai dalį šių apribojimų panaikinsiantį projektą (kas susiję su įkeitimu ir hipoteka) šiandien pristačiau Seime.

Penkta, Lietuva – šalis, kur nuosavybė šventa ir neliečiama. Tam, be abejonės, reikia greičiau susitvarkyti su restitucija, pagaliau leisti savininkams savo žemėje tvarkytis kaip savininkams, o ne laikiniems prižiūrėtojams (statybų reguliavimo ir teritorijų planavimo reikalai). Be abejo, reikia žūtbūt susilaikyti ir nuo pagundų nacionalizuoti vieną ar kitą nuosavybę (net jei tai būtų keistais sutapimais apipinto VST privatizavimo ir jau, panašu, keliamo nacionalizavimo klausimas).

Šešta, Lietuva – šalis, kur kontroliuojančios institucijos ir biurokratija neterorizuoja žmogaus. Yra kur pasistūmėti. Verslą kontroliuojančių institucijų pažabojimas (dėl ko šią savaitę pateiksiu įstatymo projektą) yra vienas iš žingsnių į tą pusę.

Septinta, Lieuva – šalis, kuri niekad nemanipuliuos savo pinigų politika. Valiutų valdybos modelis dalinai tai realizuoja. Tačiau klausimą drįstu kelti dar radikaliau. Jei Europos centrinis bankas nesuvaldys pinigų ekspansijos ir vis didėjančių valdžių įsipareigojimų (kurie, kaip dažnai implikuojama, yra svarbiau nei stabilūs pinigai), gal verta Lietuvoje pagaliau be kita ko leisti aukso standartą kaip alternatyvą egzistuojantiems atsiskaitymo būdams?

Aštunta, riboti valdžios ištekliai prioritetiškai skiriami tam, kad Lietuvoje būtų saugios ir patogios viešos erdvės. Būtent nesaugumas ir nepatogumas viešosiose erdvėse yra tai, kas atbaido netgi nuo mažų mokesčių šalių.

Faktinis valdžios kišimasis į daugybę kitų sričių trukdo jai pasirūpinti iš tikrųjų viešaisiais reikalais. Pačių viešųjų erdvių tikrai turėtų būti mažiau. Privatizavimas, privati iniciatyva pagaliau turi būti pradėta deramai vertinti kaip būdas pasiekti visuomeninius tikslus, o ne kaip priemonė juos paneigti.

Devinta, Lietuva – mažiausiai korumpuota šalis. Net nėra abejonių, kaip tai pasitarnautų bendram reikalui. Valdiškų sričių privatizavimas, tikrai skaidrūs viešieji pirkimai, valdžios viešumas ir nulinė tolerancija už neatsparumą korupcijai valstybės tarnyboje – tam būtini žingsniai. Su teisėkūra, viešumu ir viešaisias pirkimais susijusių iniciatyvų nemažai esu pradėjęs, realizavęs, ir pažadu, kad panašių žingsnių bus dar daugiau.

Ir, pagaliau, dešimta, vertėtų sau pasakyti – jei kas nors kur nors sugalvojo, kaip gali būti mažiau valdžios kišimosi ir daugiau laisvės sąžiningam žmogui, daugiau privačios iniciatyvos – tai Lietuva yra ta šalis, kur ši idėja bus būtinai greitai realizuota. Nesvarbu ar kalba eina apie privačius pensijų fondus vietoje socialinio draudimo (kas Čilėje pilnai realizuota jau prieš 27metus), ar apie sveikatos, ar švietimo privatizavimą, ar apie ką kita.

Jei gyventume tokioje šalyje – neabejoju, kad ji klestėtų. Kodėl taip nėra? Kodėl net siekių tokių nekeliame?

Ko gero, teisūs tie, kurie sakys, kad mūsų visuomenė „ne tokia“. Tikrai taip – daugelis pasiūlytų idėjų vargu ar kol kas (!) priimtinos daugumai Lietuvos žmonių. Tačiau gal visgi pabandykime?..

Rodyk draugams