Kontroliuojančios institucijos: verslo vaikytojai ar ugdytojai?

2009 12 14 Remigijus Šimašius Ekonominė politika, Teisinė politika

Vargu ar galima tikėtis, kad verslą kontroliuojančios institucijos gali būti geri verslo ugdytojai. Verslas turi orientuotis į tikruosius kontroliuotojus, t.y., vartotojus, o ne į tuos, kas šiandien turi galias tikrinti ir bausti.

Tačiau egzistuoja valstybės nustatomos žaidimo taisyklės. Tad kyla ir labai pagrįstas klausimas kaip tas taisykles realizuoti su protu ir naudingai vartotojams.

Vargu ar tikrinimai ir baudos yra vienintelis ar netgi pagrindinis įrankis. Reikia sau kelti uždavinį, kad kontroliuojančios institucijos būtų ne sąžiningo verslo baubai, o draugai.

Kaip tai padaryti? Pateiksiu keletą mano supratimu svarbiausių receptų, kuriuos artimiausiu metu numatoma įdiegti.

Pirma, kontroliuojančios institucijos tikslas – ne nubausti. Atvirkščiai – jų tikslas yra, kad viskas būtų taip gerai, kad neliktų už ką bausti. Taigi, kontrolierių misija turi būti pakoreguota: šviesti, konsultuoti, patarti, o ne nubausti turi tapti pagrindiniu veiklos metodu.

Antra, kontroliuojantysis turi žinoti kaip įgyvendinti jo kontroliuojamą reguliavimą. Tai reiškia, kad jam tenka pareiga ir konsultuoti, jei verslui neaišku, o ši konsultacija turi įpareigoti konsultuojantįjį.

Kartu tai reiškia, kad kontrolierius turi atlikti ir savotiško auditoriaus vaidmenį. Apie auditoriaus atėjimą normaliomis sąlygomis audituojamasis žino, tam pasiruošia, dėl to ir auditoriui, ir audituojamajam dirbti yra patogiau, gaunama daugiau patarimų kaip sutvarkyti savo veiklą.

Trečia, kontroliuojančios organizacijos turi pranešti reguliavimus kuriantiems (ministrams, Vyriausybei) apie visus atvejus, kai reguliavimų turinys pasirodo esantis netinkamas, netikslingas, neproporcingai sunkiai įgyvendinamas, turintis neigiamų šalutinių pasekmių, ir panašiais atvejais. Tai būtų puiki medžiaga reguliavimo turiniui patobulinti, išgryninti, apvalyti nuo nelogiškų nuostatų.

Visos šios (ir kai kurios kitos) nuostatos įtvirtintos mano parengtose Viešojo administravimo įstatymo pataisose, kurias ketvirtadienį turėsiu progos pateikt Seimui.

Ketvirta, būtina, kad kontroliuojantieji galėtų vertinti riziką, nusistatyti prioritetus. Tik tada riboti mokesčių mokėtojų ištekliai būtų naudojami svarbiausiems tikslams pasiekti, o ne beprasmiam kabinėjimuisi prie nereikšmingų detalių.

Kontroliuojančios institucijos nevargintų verslo, efektyviai naudotų mokesčių mokėtojų joms skirtus išteklius. Tokiu būdu su mažesnėmis sąnaudomis jos galėtų pasiekti daugiau rezultatų.

Pastariesiems pokyčiams realizuoti kartu su ūkio ministru parengėme ir šiandien Vyriausybei pristatėme kontroliuojančių institucijų sisteminės pertvarkos gaires. Pagal jas inspektuojančių institucijų turėtų likti tik aštuonios.

Suprantu, kad šis procesas ypač sudėtingas ir daugiapakopis, tačiau viliuosi, kad Vyriausybė planui kitą savaitę pritars, o tai reikš, kad prasidės negrįžtamai teigiami procesai verslo priežiūros pasaulyje.

Penkta, būtina susisteminti baudų už pažeidimus politiką ir baudų skyrimo procesą. Šiuos pasiūlymus taip pat rengiu ir planuoju pateikti Vyriausybei ir visuomenei.

Nesu tiek naivus, kad manyčiau, jog vienu ypu ar keliais mostais galima pasiekt, kad kontroliuojančios institucijos taptų geriausiai veikiančios ir savo tikslus pasiektų taip, kad nekiltų nereikalinga našta ar biurokratija. Tačiau esu tikras, kad šių priemonių įgyvendinimas gali iš esmės pagerint padėtį.

Nekantrauju pristatyti jau minėtas Viešojo administravimo įstatymo pataisas Seime ir laukiu institucinės reformos svarstymo Vyriausybėje.

Rodyk draugams