Korupcijos problemų sprendimas – geriau, bet iki gerai dar toli

2010 10 27 Remigijus Šimašius Ekonominė politika, Teisinė politika

Transparency International paskelbė korupcijos suvokimo indeksą. Galima būtų pasidžiaugti, kad situacija antrus metus iš eilės pagerėjo. Lietuva pagal šį autoritetingiausią vertinimą pasiekė tą lygį, kuris rodo, kad šalis geba tvarkytis su korupcijos problema (beje, buvęs premjeras žadėjo atsistatydinti, jei nepasieks postūmio šia kryptimi. Nepasiekė, tačiau ir neatsistatydino.)

Šiandien noriu bent trumpai atsakyti į tris klausimus: kodėl mano nuomone pagerėjo indeksas, kodėl ir kokių problemų su korupcija Lietuva vis dar turi bei ką reiktų daryti?

Atsakyti į pirmą klausimą nesunku. Padaugėjo viešumo ir atvirumo teisėkūroje, viešuosiuose pirkimuose, valstybės tarnyboje, nustatyti nauji standartai viešajame administravime.

Teismuose taip pat padaugėjo skaidrumo: visi teismų posėdžiai įrašinėjami, plečiamas automatinis bylų skirstymas, diegiamos kitos antikorupcinės priemonės.

Manau, kad ir bendras Vyriausybėje vyraujantis požiūris į problemą bei jos sprendimus pagerėjo, atsirado daugiau netolerancijos korupcijai.

Jau priimta arba jau tuoj bus priimtos ir priemonės, susijusios su geresniu korupcinių nusikaltimų tyrimu ir atgrasymu nuo korupcijos.

Džiaugiuosi būdamas daugelio iš šių pokyčių stūmėju. Savo ruožtu, tarptautinį įvertinimą priimu kaip postūmį toliau ir intensyviau eiti šia kryptimi.

Kaip minėjau, toli gražu nėra padaryta viskas. Netgi Hongkonge ar Danijoje, t.y. šalyse, laikomose praktiškai neturinčiomis problemos su korupcija, įvairūs indikatoriai rodo, kad problemų visgi yra. Ką tuomet bekalbėti apie Lietuvą, kuriai dar toli iki šių šalių lygio.

Mano supratimu, norint iš tikrųjų išspręsti didžiąsias korupcijos problemas Lietuvoje, būtina koncentruotis į labiausiai korupcijos rizikos veikiamas sritis ir pasiūlyti joms tokius sprendimus, kad korupcijai tiesiog neliktų prielaidų.

Tarp svarbiausių sričių paminėčiau, visų pirma, viešuosius pirkimus. Juose būtina apriboti galimybę pirkti iš vieno šaltinio, plėsti centrinę pirkimų sistemą, apriboti galimybes diskriminuoti tiekėjus ar netinkamai apibrėžti pirkimo objektą.

Būtini radikalesni pokyčiai statybų ir teritorijų planavimo srityje – kad administraciniai sprendimai būtų priimti greitai ir pagal objektyvius kriterijus, o ir paties reguliavimo būtų mažiau.

Būtini pokyčiai sveikatos sistemoje – kad nei pacientas, nei gydytojas nebūtų stumiamas į tokią situaciją, kai šešėlinis atlygis yra laikomas normaliu reiškiniu. Toks šešėlinis mokėjimas – tai ne tik šešėlinės ekonomikos apraiška. Tai ir kėsinimasis neteisėtai naudoti viešuosius resursus.

Galiausiai (nors tuo sąrašas, deja, nesibaigia) paminėtina verslo kontrolės reforma. Ji turi būti objektyvesnė, orientuota į pagalbą, o ne į baudimą, akcentuoti rizikingas, o ne lengviausiai identifikuojamas sritis.

Beje, būtent verslo kontrolė yra ta sritis, kur, kaip teigia Transparency International, reikia ne tik teisės aktų (jų, numatančius esmingus pokyčius, jau yra). Čia ypatingai reikia naujos praktikos, naujo požiūrio. Šia prasme galiu patikinti, kad asmeniškai skiriu ir skirsiu tam ypatingą dėmesį bei to reikalausiu iš kitų. Tiek geri, tiek blogi veiksmai ar neveikimas bus įvertinti patiriant pilną asmeninę atsakomybę už rezultatus.

Kaip minėjau, likusių nepadarytų darbų yra daug daugiau nei pagrindo džiaugtis. Žinoma ir tai, ką daryti. Taigi, bent jau man Transparency International indeksas, rodantis mūsų pažangą, yra tik padrąsinimas pasiraityti rankoves ir dirbti toliau.

Rodyk draugams