Lygybės paradoksai

2010 12 03 Remigijus Šimašius Socialinė politika, Teisinė politika

Retai sutiksime kilnesnių principų, nei visų žmonių lygybė prieš Dievą ar prieš įstatymą. Tačiau lygybė prieš įstatymą gali įgauti ir keistai paradoksalių formų, jei pametamas sveikas protas.

Štai Lygių galimybių kontrolierė pastebėjo, kad neteisėtas yra minimalaus ūgio reikalavimas priimant į statutinę tarnybą, neatsižvelgiant į pareigų rūšį ir darbo specifiką. Visiška tiesa, kai kalbame apie kontrolierės pastebėtą atvejį, t.y. kuomet tokie reikalavimai keliami kalėjimo psichologui.

Kita vertus, vargu ar būtų tiesa, jei kalbėtume apie garbės kuopos karį (kurie paprastai būna tarpusavyje panašaus, o apskritai – nemažo ūgio). Dar keisčiau jei panaikintume ūgio reikalavimus, tarkime, lakūnui, kuris, jei yra didelio ūgio, gal net netilptų į tam tikro modelio lėktuvą.

Taigi, kontrolierė yra teisi. Tačiau dėliodama lygybės argumentus dėl kito statutinius pareigūnus liečiančio aspekto, ji ima sau prieštarauti. Dar vienas jos raštas teigia, kad Seime svarstoma probacijos reforma yra diskriminacinė, nes pagal ją numatoma išstatutinti už nuteistųjų integraciją į visuomenę atsakingus pataisos inspekcijų darbuotojus. Kontrolierės pateikti argumentai verti atskiro aptarimo.

O kol kas palyginkime šias dvi kontrolierės pozicijas. Pirmuoju atveju ji kelia klausimą, kodėl statutiniams pareigūnams taikomus reikalavimus turi atitikti ir kalėjimuose dirbantys psichologai (turintys statutinio statusą), nors jų pareigoms atlikti nereikia specialaus fizinio pasirengimo ar ypatingų fizinių duomenų.

Tačiau kai antruoju atveju aš argumentuoju ir siūlau įtvirtinti, kad geras probatorius turi ne greitai bėgti ir gerai daryti prisitraukimus, o būti intelektualiai, psichologiškai pasiruošęs, turėti didelę širdį ir tėvišką ar motinišką kantrybę – ji teigia, kad tai diskriminacija.

Taigi, kur dingsta nuoseklumas, ypač kai kalba eina apie gana panašių funkcijų atlikimą?

Jeigu prisiminsime seną gerą logiką ir kelsime sau bent nuoseklumo reikalavimą, tai išeitis, laikantis prielaidos, kad abu raštai pagrįsti, iš esmės tik viena – palikti visiems privilegijas (anksčiau išeiti į pensiją) ir įpareigojimus (paklusti įsakymams) kaip statutiniams, o reikalavimus – na, juos, panaikinti. Vargu ar tokius tikslus keliame statutinėms struktūroms…

Kaip nusakė amerikiečių komikas Thom Lherer, tokiu atveju diskriminaciją statutinėse organizacijose panaikintume iki logiškos pabaigos. T.y., nebediskriminuotume ne tik dėl rasės, tikėjimo, seksualinės orientacijos ir panašių dalykų. Nediskriminuotume ir dėl gabumų.

Gal tai ir juokas, tačiau kaip sakė jau kitas – rusų – komikas, kiekviename juoke yra dalis juoko…

Rodyk draugams