Kova su korupcija: pakaks kalbų, daugiau darbų!

2011 01 06 Remigijus Šimašius Ekonominė politika

Kad Lietuvoje ne viskas gerai su korupcija (tiksliau su sąžine, skaidrumu, taisyklių laikymusi), gana akivaizdu. Tačiau nuo problemos konstatavimo Lietuvos žmonės, manau, jau pavargę. Žmonėms reikia kitko – sprendimų.

Korupcijos srityje šie sprendimai jau pribrendę. Seimui pavasario pradžioje Vyriausybė teiks ketverių metų kovos su korupcija programą, kuri pakeis galiojančią, manau, nelabai vykusią, programą. Išdėstysiu savo nuostatas, kaip manau reikėtų pakeisti dabartinėje programoje (ir visų institucijų praktikoje) atsispindinčias nuostatas.

Šiandieninės kovos su korupcija problemas ir, atitinkamai, sprendimus, matau kelis.

Pirma, kovojame su korupcija apskritai, tačiau neišryškiname tikrųjų labiausiai korupcijos pažeistų sričių.

Tačiau kovojant su korupcija apskritai ir rezultatai gaunami apskriti. Korupcijos žemėlapis, apklausos apie kyšių davimą ir kita informacija leidžia aiškiai identifikuoti korupcijos labiausiai pažeistas sritis.

Mano manymu gana vienareikšmiai galima teigti, kad šios didžiausios rizikos sritys yra: viešieji pirkimai, teisėkūra, verslo priežiūra, teismai ir kitos teisinės institucijos, sveikatos sistema, teritorijų planavimo bei statybų kontrolės sistema.

Būtent šiose srityse ir būtinos ne šiaip einamosios, o radikalios, sistemas pertvarkančios priemonės. Ypač norėčiau išskirti teisėkūros, įstatymų leidybos sritį. Su ja susiduria gal ir ne daugelis, tačiau jei jau Lietuvoje yra, kaip Prezidentė sako, oligarchinio užvaldymo grėsmė, tai ji galima tik per teisinius sprendimus. Šioje srityje turi padėti viešumas, ir čia pavyko labai pasistūmėti. Tačiau kaip užtikrinti, kad teisė būtų gerbiama, o įstatymai nebūtų pritaikomi prie atskirų grupinių interesų – uždavinys ir itin sudėtingas, ir itin aktualus, ir reikalaujantis itin daug susiklausymo.

Kiekvienai iš minėtų sričių turiu pasiūlymų, o kartais ir parengtų ar jau įgyvendintų projektų. Pasiūlymus kaip tik dabar susitikinėdamas aptarinėju su atitinkamais ministrais. Tačiau konkrečiau apie kiekvieną sritį – jau atskira kalba.

Antra, nėra keliami realistiniai, tačiau kartu ir ambicingi siekiai, ką ketinama pasiekti ir kaip tai numatoma išmatuoti.

Šiandieninis kovos su korupcija planas, kurio ataskaita kaip tik teikiama Seimui, orientuotas ne į rezultatą – mažesnę korupciją – o į priemones. Daugybę pliusų galima susidėti ties priimtais įstatymais ar įgyvendintomis programomis. Tačiau kas iš to? Ogi niekas. Mano supratimu, jeigu ir yra teigiamų pokyčių, tai daugiausiai dėl visiškai kitų priežasčių nei tie pliusai, kurie puikuosis kovos su korupcija programos ataskaitoje.

Keliu sau tikslą, kad naujoji programa atspindėtų ir naują požiūrį. Kiekvienoje iš mano įvardintų sričių turi būti aiški atsakomybė, aiški kryptis, ir aiškūs rezultato matavimo kriterijai. Pavyzdžiui, kiek sumažės žmonių, sakančių, kad davė kyšį gydytojui ar policininkui, kaip sumažės ir visiškai atitiks rinkos kainas viešieji pirkimai.

Kalbant apie atsakomybę – kova su korupcija turi būti ne atskirai izoliuota sritis. Kiekvienas ministras, atsakingas už atskirą korupcijai jautrią sritį, kartu su Seimu turi būtų atsakingas ir už korupcijos išgyvendinimą toje srityje. Kalbėdamiesi su atitinkamais ministrais (Aplinkos, Ūkio, Sveikatos) bandome surasti raktą į sėkmę kovojant su korupcija atitinkamai statybų, viešųjų pirkimų, sveikatos srityse.

Taip pat svarbu ir tai, kad nebūtų bijoma įgyvendinti kiekvienoje srityje pribrendusias priemones. Pavyzdžiui, gana aišku, kad jei sveikatos sistemoje nebus daugiau aiškumo už ką apmoka ligonių kasos, o už ką ne, jei nebus įteisintos priemokos tais atvejais, kai valstybė negali sumokėti už paslaugas realios kainos, tai ir kyšininkavimas nebus išgyvendintas.

Trečia, nėra pasinaudojama sėkminga kitų valstybių, o kai kuriais atvejais – ir mūsų pačių patirtimi.

Su korupcija kovojant taikoma tarsi viskas, kas tik įmanoma, tačiau iš tikrųjų sėkmingais pavyzdžiais nesekama.

Analizuojant užsienio valstybes akivaizdu, kad reguliavimo mažinimas akivaizdžiai duoda naudą. Štai šiuo keliu itin pažengusioje Gruzijoje net du trečdaliai žmonių sako, kad situacija su korupcija šalyje pagerėjo. Lietuvoje reguliavimo mažinimas, deja, kol kas net nelabai siejamas su korupcijos mažinimu.

Kitas pavyzdys, kaip sisteminė reforma praktiškai išsprendžia korupcijos problemą – tai bendrojo lavinimo valstybiniai egzaminai Lietuvoje. Dar prieš keliolika metų tai buvo nuolat dėl korupcijos linksniuojama sritis, o šiandien apie korupciją iš šios srities nėra nei žinių, nei gandų.

Ketvirta, pernelyg žavimasi represinėmis priemonėmis, o tikrųjų mechanizmų, kurie suasmenintų sprendimų priėmimą, vis dar nėra.

Iš tiesų būtina ir neišvengiama kai kuriais atvejais bausmėmis didinti korupcijos atgrasumą. Tai nemaža dalimi paskutiniu metu jau ir padaryta Teisingumo ministerijos, Prezidentės bei Seimo pagalba.

Tačiau asmeninė atsakomybė bus ne tada, kai egzistuos griežtos bausmės. Asmeninės atsakomybės principas bus įdiegtas, kai iš tiesų bus galima identifikuoti kas sprendė, ir ar sprendė objektyviai. Deja, kol formalius administracinius sprendimus, tarkime detalaus plano tvirtinimas, leidimų išdavimas, bus sprendžiami savivaldybės taryboje pagal politinius kriterijus, tol asmeninės atsakomybės nebus. Taryba ir kiti politikai turi tvirtinti taisykles, o sprendimus pagal šias taisykles turi priimti konkretūs tam įgalioti asmenys.

Penkta, kažkodėl dažnai daroma prielaida, kad duoti kyšius yra malonu duodančiajam, todėl akcentuojamos švietimo problemos moralizuojant.

Taip, tiesa yra ta, kad prie kyšininkavimo sistemos daugelis Lietuvoje įprato. Daugelis žmonių jaučiasi geriau, kai papildomai susimoka už „nemokamą” gydymą, todėl leidžiasi prievartaujami, daug kam patogu išsipirkti nuo kelių policijos.

Taigi, kyšiai veikia, tačiau tai nėra tokia sistema, kurią savo noru rinktųsi Lietuvos žmonės. Niekas, išskyrus kyšio ėmėjus, nenori, kad egzistuotų korupcija. Jei žmogus jausis tikras, kad ir nedavus kyšio jo teisės nebus sutryptos, jis mielai tuos pinigus pasiliks kalėdinėms dovanoms savo vaikams, o ne, tarkime, verslo prižiūrėtojams.

Sugrįšiu prie pradžios – ne mažiau nei daugelis Lietuvos žmonių pavargau nuo nuolatinės ir dažnai imitacinės kovos su korupcija. Norint, kad korupcija esmingai sumažėtų būtina ne nuolat su ja kovoti, o pagaliau pradėti tiesiog kryptingai dirbti ir priimti pribrendusius sprendimus tose srityse, kuriose korupcija pasireiškia skaudžiausiai.

Suprantu, ko taip rūpinasi Prezidentė, įvardindama korupcijos grėsmes Lietuvai. Tačiau įvardinti grėsmes neužtenka – reikia ryžtingų sprendimų, kuriuos ir siūlau priimti, kad drąsiai galėtume sakyti, jog Lietuva yra valstybė, kurioje viešpatauja laisvė ir teisė, o ne oligarchai, kvailumas ir korupcija.

Rodyk draugams