Gerų sprendimų savivaldybėse paieškos

2011 02 17 Remigijus Šimašius Socialinė politika

Prieš savivaldos rinkimus noriu pasidalinti keletu įžvalgų apie tai, kaip savivaldybėse diegiami sprendimai, susiję su mano iniciatyvomis, kurie gali padėti spręsti aktualias vietos problemas. Šį kartą apie vieną aktualiausių (jų yra gerokai daugiau) temų – korupciją ir skaidrumą.

Korupcija yra vis dar Lietuvą kankinanti problema. Nors nėra savivaldybių korupcijos žemėlapio, tačiau akivaizdu, kad savivaldybės tvarkosi skirtingai teritorijų planavimo ir statybos leidimų, viešųjų pirkimų ir kitose srityse. 2008 m. tyrimų duomenimis, per 5 metus prisipažino davę kyšį 44 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų.

Kad korupcijos liga įsigalėjusi būtent savivaldybėse iliustruoja ir įmonių vadovų apklausos metu gauti rezultatai – pirmą vietą savivaldybėms jie skyrė paklausus, kokioms institucijoms teko duoti kyšių daugiausiai. Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimo apie korupciją statybos srityje pristatyme tenka girdėti, kad yra savivaldybių, kuriose beveik visi interesantai į tam tikrus kabinetus įeina su maišeliais, o išeina be jų, kitose savivaldybėse gi jokių maišelių nepastebėta.

Savu ruožtu ėmiausi iniciatyvos, kad visada būtų aišku kas už ką atsakingas, kad nebūtų slapstomasi už kolektyvinių sprendimų ar pareigų. Tuo tikslu sugriežtinta valstybės tarnautojų atsakomybė už tyčia padarytus pažeidimus, leidžiant iš jų išieškoti visą padarytos žalos sumą. Taip pat įtvirtinta, kad visa informacija apie tarnautojų pažeidimus bei jiems paskirtas nuobaudas būtų viešinama internete.

Tačiau savivaldybėse, kiek teko siūlyti sprendimus, neigiamai žiūrima į tai, kad individualaus pobūdžio sprendimus (leidimai, patvirtinimai ir pan.) priimtų atsakingas asmuo ir už tai atsakytų. Savivaldybės taryboms gi liktų strateginiai ir politiniai sprendimai, tvarkų ir kriterijų tvirtinimas – t.y., tai, kas ir dera politikams. Deja, savivaldybėse to dažniausiai net nenorima, o individualūs sprendimai priimami politiškai.

Korupcija tiesiogiai susijusi ir su kitomis dviem temomis, kurias noriu trumpai aptarti: viešaisiais pirkimais ir skaidrumo trūkumu.

Viešuosiuose pirkimuose daugybė problemų – neskaidrumo, galimybės korupcijai, uždarumo.

Liberalų sąjūdis Vyriausybėje ir Seime nuosekliai pasisakė už tai, kad pirkimai vyktų pagal konkursus ir savivaldybės negalėtų be konkursų dalinti užsakymų savo valdomoms įmonėms. Daugeliui savivaldybių toks siūlymas nepatiko. Seime jam taip pat galiausiai nepritarta. Daugiausiai dėl savivaldybių spaudimo. O kaip reikalai vyksta konkrečioje savivaldybėje? Jei atliekami pirkimai, ar jų sąlygos tikrai skaidrios? Turbūt nereikia daug spėlioti kodėl taip yra.

Aš pats asmeniškai tik tapęs ministru pradėjau viešinti viešuosius pirkimus. Iš karto paskelbiau visus duomenis kas ir už kiek pirkta, kas planuojama pirkti. Vėliau pasiekiau, kad tai taptų privaloma visoms Vyriausybės įstaigoms.

Deja, Seimas šios pareigos savivaldybėms dar neįteisino. O ar skelbiama ši informacija konkrečioje savivaldybėje? Juk niekas nedraudžia… Peržvelgus savivaldybių tinklapius matyti, kad maždaug du trečdaliai jų jau įsidiegė šį viešumo standartą, tačiau likusios savivaldybės tai daryti vis dar vengia. Jos informacijos apie planuojamus ar įvykdytus viešuosius pirkimus savo tinklapiuose arba nepateikia, arba pateikia ją nepakankamai išsamiai, pvz. nepateikdamos pirkimų verčių, suvestinių, planų ir pan.

Skaidrumas – būtina sąlyga, kad valdžia tarnautų žmonėms. Be jau minėto viešųjų pirkimų viešinimo ėmiausi ir kitų iniciatyvų:

– Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo paviešinimas (jau įteisintas kaip privalomas Vyriausybės įstaigų lygiu). O ar daroma tai konkrečioje savivaldybėje? Ar žino piliečiai, ką iš tikrųjų veikia konkretus savivaldybės tarnautojas, kokie reikalavimai jam yra keliami, kai rinkėjui kyla abejonė ar jis tikrai nėra aptarnaujamas, kai valdininkas atrodo nekompetentingas? Ir vėl, deja. Tokios informacijos visiškai neskelbia 22 savivaldybės, dar tiek pat jų skelbia tik padalinių atliekamas funkcijas ir tik 16 savivaldybių tarnautojų funkcijas pateikia viešai.

– Valdžios sprendimų (teisės aktų) projektų viešinimas. Jis prieš du metus buvo pasirinktinis, o dabar privalomas ir patogiai prieinamas visiems. O kaip savivaldybės lygmeniu? Peržvelgus teisės aktų projektų informacinę sistemą Seimo tinklapyje matyti, kad beveik pusė savivaldybių savo priimamų sprendimų arba neskelbia, arba vis dar skelbia tik dalį jų savo nuožiūra.

Kalbant apie skaidrumą taip pat reikia įvardinti ir dar vieną problemą – nepasitikėjimą politikais. Ar gali visuomenė tikėti valdžia ir jos priimamų sprendimų skaidrumu, kai savivaldybės taryba ne tik vilkina sprendimų priėmimą, bet jų nepriima net po to, kai teismas įpareigoja tai padaryti? Tokia iliustratyvi situacija buvo girdima Šiauliuose, sprendžiant detaliųjų planų tvirtinimo problemas.

Arba, ar gali būti pasitikima valdžia, kai aplink netyla kalbos apie nusikalstamo pasaulio įtaką politikams? Pavyzdžiui, Tauragėje teismas netgi buvo priėmęs nutartį, kuria uždraudė vietiniam nusikalstamo pasaulio autoritetui bendrauti su kai kuriais miestą valdančiais politikais.

Iliustracijų yra ir daugiau. Manau, kad šį rudenį priimtos naujos priemonės kovai su nusikalstamumu, įskaitant išplėstinio turto konfiskavimo galimybes, turi duoti efektą, jei teisėsaugos institucijose bus tinkamai dirbama. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad nekiltų jokių abejonių dėl bet kokios valdžios – nacionalinės ar vietos nepriklausomumo nuo neteisėtos išorės įtakos.

Šalia visų šių įvardintų problemų dar turėtume kalbėti ir apie saugumą, biurokratiją, inovacijų diegimą, vietos gyventojų įtraukimą į sprendimų priėmimą ir dar daugybę kitų dalykų. Tačiau apie tai kitą kartą.

Rodyk draugams