Ko reikia iš pensijų reformos?

2011 03 04 Remigijus Šimašius Ekonominė politika

Apie pensijų reformą kalbama įvairiai. Tačiau aišku ko gero tik tai, kad ji vienokia ar kitokia turi vykti, nes dabartinė padėtis užprogramuota nuostoliams, žlugimui ir pensijų bei darbo vietų palaidojimui. Kad nebūčiau tuščiažodis, galiu tik priminti, kad Sodra šiandien turi 2 633 mln. deficitą, iš kurių 762 mln. tenka pensijų įmokų ir išmokų neatitikimui. Kitaip tariant, šiandieninis pensininkas gauna 90 proc. (arba 90 centų iš 1 lito) pensijos iš pinigų, kuriuos sumoka Sodros įmokų mokėtojai, ir 10 proc. iš skolintų pinigų.

Tačiau pensijų reforma neturėtų apaugti mistinėmis ir apokaliptinėmis nuotaikomis. Pavyzdžiui, kad ir neseniai nuaidėję teiginiai, kad dėl pensijų sistemos reformos neva reikės neišvengiamai padidinti tam tikrus mokesčius. Iš karto noriu nuraminti, kad pensijų sistemos išgyvenimui ir saugioms dabartinių bei būsimų senolių pensijoms mokesčių didinti nereikia.

O dabar – apie viską iš eilės.

Dėl ko dabartinė sistema neužtikrina normalių pensijų?

Pensijų sistema šiandien kenčia nuo kelių ydų. Pirma, dabartinė sistema yra neatspari gimstamumo ir migracijos svyravimams. Vaikų gimsta nevienodai įvairiais laikotarpiais, emigracija taip pat banguoja. Todėl jei anksčiau vieną pensininką išlaikydavo 4 dirbantieji, tai šiandien – tik du, o ateityje santykis blogės ir vieną pensininką išlaikys vienas dirbantysis.

Antra, pensijų sistema nėra atspari ekonominėms krizėms. Jei pensijų įmokų užtenka pensijoms išmokėti gerais ekonomikai laikais, tai padėtis labai pasikeičia išaugus bedarbystei ir smukus atlyginimams.

Tikėkimės, kad ekonomika atsigaus. Pagal demografinę situaciją ji netrukus pagerės dėl prieš du dešimtmečius buvusio gimstamumo padidėjimo ir pensininkų rato lėtesnio gausėjimo. Tikėkimės, kad to pagerėjimo „nesuvalgys” emigracija.

Tačiau padėties pagerėjimas turi būti ne išnaudotas pensijų priešrinkiminiam padidinimui, nepaliekant iš ko mokėti pensijas ateityje. Buvusi socdemų valdžia prieš trejus metus parodė kaip greitai galima viską išmokėti ir prasiskolinti netgi gerais laikais.

Taigi trečioji pensijų sistemos didelė problema – politinės neatsakomybės rizika, kuri, kaip minėta, buvo su kaupu realizuota prieš tris metus.

Ir galiausiai ketvirta, dabartinės pensijų sistemos problema – nedaug kas suinteresuotas mokėti pensijų įmokas, nes ryšys tarp įmokų ir išmokų yra per menkas ir per tolimas. Paklauskime ar daug dabartinių dvidešimtmečių ar trisdešimtmečių mano, kad Sodros įmokos užtikrina jiems būsimas pensijas.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiuokart neaptarinėsiu pačios didžiosios mūsų pensijų sistemos ydos – ši sistema visa paremta tik prievartiniu pajamų perskirstymu, o ne kaupimu. Šiandieniniai pensininkai, kai dirbo, mokėjo įmokas pensijoms anuometinių pensininkų. Užtat dabar jie gauna pensiją iš dabartinių dirbančiųjų įmokų. Pastarieji bus finansuojami būsimųjų dirbančiųjų. Kitaip tariant, teisė į pensiją kaip nuosavybę, remiantis Konstituciniu teismu, yra, o paties nuosavybės objekto nėra – jis visas iškart išdalinamas ir dar pasiskolinama, kad užtektų.

Ką daryti?

Savo poziciją dėstysiu laikydamas, kad šiandieninėje politinėje situacijoje neįmanoma pasiekti jokio esminio pokyčio, o tik modifikuoti dabartinę sistemą taip, kad ji būtų maksimaliai teisinga ir gyvybinga, išlaikant tokį patį pensijų lygį (santykį su vidutine alga), koks buvo iki krizinio pensijų sumažinimo.

Kad pensijų sistema taptų mažiau priklausoma nuo valdžios, padėtų privataus kaupimo nuoseklus didėjimas. Tuo pačiu galbūt ir pakeičiant pervedimų į pensijų fondus tvarką – kad tai būtų vykdoma tiesiai į pensijų fondą, o ne per Sodrą. Padėtų ir teisiniai saugikliai, kurie ribotų neatsakingą politikų elgesį.

Kad būtų atsižvelgta į demografinius svyravimus, reikia įtvirtinti formulę, kokią gyvenimo dalį žmogus turi dirbti, o nuo kada gali išeiti į pensiją. Kitaip tariant, pensijinis amžius turi būti ne politinių manipuliacijų objektu, o iš anksto nustatytu principu, pagal kurį ilgėjant ar trumpėjant tikėtinai gyvenimo trukmei atitinkamai būtų didinamas ir mažinamas pensijinis amžius arba dar tiksliau – būtino darbinio stažo pensijai gauti trukmė. Problemą dar sprendžia privatus kaupimas, kuris leidžia kaupti darbingu gyvenimo laikotarpiu ir lėšas naudoti kai dirbti nustojama.

Ekonomikos svyravimų padėtų išvengti aiškus principas, kad pensija yra susiejama su surenkamų pensijų įmokų atitinkamais metais suma. Kitaip tariant, kiekvienas pensininkas turi turėti teisę į pensiją, išreikštą tam tikru santykiniu dydžiu, sąlyginiais taškais, o to dydžio ar taškų vertė turi būti nustatoma kiekvienais metais atsižvelgiant į surenkamas įmokas. Dėl nedarbo ar mažėjančių atlyginimų nesurenkant įmokų būtų sprendžiama ar mažinti taško vertę, ar didinti įmokas (nors pastarojo varianto nesiūlyčiau dėl daugybės priežasčių).

Motyvaciją dalyvauti socialinio draudimo pensijų sistemoje padidintų aiškumas dėl ateities ir suvokiamas ryšys tarp įmokų ir išmokų. Pavyzdžiui, iki šiol išmokoms nustatytos lubos, o įmokoms – ne. O labiausiai motyvacija dalyvauti, vėlgi, padidėja privataus draudimo atveju. Privačios sukauptos pensijos atveju pensija yra ne tik teisė, bet ir realios lėšos, esančios asmeninėje sąskaitoje, o šias lėšas galima ne tik išleisti, bet, tarkime ir palikti testamentu, jei jos nėra pilnai panaudotos.

Taigi, pensijų sistemos realioms problemoms spręsti reikia didinti privačių kaupiamųjų pensijų dalį, o taip pat įdiegti principinius sprendimus apskaičiuojant socialinio draudimo pensijų pensinį amžių ir konkrečiais metais gaunamos pensijos dydį.

Ko visiškai nereikia pensijų reformai – tai imitacinių pokyčių, kurios keistų įvairias formules ir paskaičiavimus ir nespręstų įvardintų problemų.

Tikrai nereikia kėsintis į žmonių sukauptas pensijas. Suprantu, kodėl juos nacionalizuoti siūlo socialistas Povilas Gylys. Tačiau nesuprantu, kodėl, bent jau kaip teigiama elektroninėje žiniasklaidoje, Socialinės apsaugos ir darbo viceministras teigia, jog pervedimai į žmonių sąskaitas pensijų fonduose buvo klaida. Nevykęs ekspromtas, bandymas kišti pagalius į ratus Vyriausybei ar nesusivokimas situacijoje? Realiai privatus kaupimas yra vienas iš pagrindinių garantų, kad sistema nežlugs.

Dar ko tikrai nereikia – didinti mokesčių, kaip kad nesenai trimitavo kai kurie politikai. Nebent tikslas yra ne tik atstatyti sumažintas pensijas, bet ir dar jas padidinti, pavyzdžiui, kad vidutinė pensija sudarytų ne pusę, o du trečdalius vidutinio atlyginimo. Tačiau ir tokiu atveju mokesčių didinimas daugiau darbingų žmonių išgintų iš Lietuvos, o tai, kaip minėta pensijas ne didina, o mažina.

Rodyk draugams