Burės – spąstai savanorystei

2011 06 02 Remigijus Šimašius Socialinė politika

Vyrausybė pritarė savanoriškos veiklos įstatymo projektui. Pritarėm be kita ko ir skubėdami, nes ant nosies Europos krepšinio čempionatas, kuriame dirbs tūkstančiai savanorių.

Iš karto noriu pasakyti, kad labai džiugu, kad šiai temai skiriamas tinkamas dėmesys, kad sprendžiami savanorių ir nevyriausybinių organizacijų reikalai. Savanorystė tikrai aktuali tema. Savanorystei turi būti atviros visos durys. Šiandien to nėra, nes savanoriai patiria teisinį netikrumą, jiems negalima kompensuoti patirtų išlaidų.

Tačiau negaliu nutylėti keleto problemų, kurios lydi įstatymo projektą. Problema ta, kad Savanoriškos veiklos įstatymas problemai spręsti buvo nebūtinas. Užtenka pataisyti GPM įstatymą ir numatyti jame išlaidų kompensavimą savanoriams, duoti nuorodą į tokio išlaidų kompensavimo tvarką, tvirtinamą, tarkime SADM ir/ar FM, ir viskas išsispręstų.

Dabar gi turėsime didelį formalų pliusą (atskirą įstatymą), tačiau jis pats gali sukelti naujų problemų.

Pavyzdžiui, pagal projektą numatyta, kad savanoriams, jaunesniems kai 16 metų sutikimą savanoriauti turi duoti vienas iš tėvų ar globėjų. Faktiškai tai reiškia, kad tokio sutikimo nesant (dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių) penkiolikmetis negalės dalyvauti akcijoje „Darom” ar su mokykla įsijungti į kokią kitą socialinę akciją.

Projektas asmenims iki 14 metų apskritai draudžia būti savanoriais. Ups… Tai kaip tada su tais jaunučiais krepšininkais, kuriems gal tik 13, bet jie tiesiog trokšta padavinėti krepšinio kamuolius per Europos krepšinio čempionatą. Jau net nekalbu apie dešimtmetį, kuris vargu ar pagal įstatymo raidę galės kaimynei senutei padėti nuravėti daržą ar kitaip socialiai pagelbėti.

Ne mažiau aktuali problema yra susijusi su tuo, kad savanoriškas akcijas rengiantys subjektai turi užtikrinti saugią darbo aplinką (žodis „darbas” vis praslysta įstatymo projekte…). Tos pačios akcijos „Darom atveju” – jei susižeisiu ranką ar koją betraukdamas padangas iš griovių kur nors Šilalės rajoje- ar tai reiškia, kad Vilniuje akciją organizavę asmenys turės atsakyti už tai?.. Jei taip, tai savanorių bus ne ieškoma, o kratomasi jų, išskyrus atskirus atvejus, kai organizacija yra išskirtinai pajėgi finansiškai ir išskirtinai stipri organizaciškai.

Praktikoje daugelis problemų bus išspręsta įstatymo ignoravimo būdu. Bet ar tai kelias į teisinę valstybę? Kaip su teisiniu tikrumu? Ar nebus kada kokios parodomosios nubaudimo akcijos? Gal mums verta atsisakyti sovietinės teisės palikimo, kad viskas turi būti detaliai sureglamentuota?

Manyčiau, kad verta priimti liberalią teisės turinio sampratą, kuri realiai žmonėms atveria plačias galimybes, o ne nurodinėja pro kokius vartelius reikia eiti, kad pasiektum gerų tikslų.

Vyriausybės pasitarime buvo sutarta, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, inicijuojanti projektą, šiuos aspektus dar įvertins svarstant projektą Seime ir į juos atsižvelgs, kad įstatymas nesukeltų absurdiškų pasekmių.

Tačiau klausimas kiek reikia įstatymo, kad būtų išspręstos realios problemos, bijau, taip ir lieka neatsakytas. Tiksliai neįvardinta kokios šiandien kyla problemos, kam jos kyla, kaip mes žinosime, kad problemos nebėra, kokie keliai pasiekti, kad problemos išnyktų, kodėl pasirinktas būtent šis kelias.

Tačiau bet kokiu atveju – kviečiu nebijoti savanoriauti, nes savanorystė kyla ne iš įstatymo, o iš noro padėti artimui.

P.S. Beje, kai kitą kartą Vyriausybė bus kritikuojama dėl įstatymų kokybės, labai norėčiau, kad šios strėlės nebūtų nukreiptos į Teisingumo ministeriją, kuri minėtas pastabas buvo išsakiusi.

Rodyk draugams