ACTA – kas per žvėris ir kiek jis baisus?

2012 02 01 Remigijus Šimašius Teisinė politika

Interneto visuomenė kaip avilys dūzgia nuo bandymų apriboti interneto laisvę ir neregėtais tempais bei mastais konsoliduojasi šią laisvę ginti. Visose šalyse buvo eskaluojama JAV diskutuoti ir galiausiai nepriimti SOPA ir PIPA aktai (nukreipti prieš piratavimą ir patentų pažeidimus, bet numatantys naujus ir vargiai ar pagrįstus apribojimus).

Tačiau tuo metu Vakarų valstybės pasirašė tarptautinę ACTA sutartį (Prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu). Interneto laisvės gynėjai nerimauja, valstybės tyli.

Kadangi man šios svarbios sutarties pasirašymas irgi buvo naujiena, pabandžiau išsiaiškinti detaliau apie jos turinį ir apie procedūras.

Taigi, kas tai per žvėris? Kiek jis baisus? Kaip jis čia atsirado? Kiek suvaldomas?

Ką numato ACTA?

Viena vertus, ACTA tarsi ir nesukuria kažko naujo, Pasirašančios šalys sutaria kaip bendradarbiaus toje srityje, kuri ir taip įtvirtinta jų nacionalinėje teisėje, t.y., intelektinės nuosavybės pažeidimų draudimas.

Be to, geras dalykas yra tas, kad daugelyje vietų paliktas didelis lankstumas įgyvendinti susitarimą.

Dažniausiai naudojama išlyga –

„…kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga”.

Nieko blogo nematau, kad

„Kiekviena Šalis nustato tinkamą teisinę apsaugą ir veiksmingus teisinės gynybos būdus, neleidžiančius išvengti veiksmingų techninių apsaugos priemonių, kurias autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai naudoja savo teisėms ginti ir kuriomis ribojami neteisėti veiksmai, susiję su jų kūriniais, kūrinių atlikimu ir fonogramomis, kurių naudoti neleidžia atitinkami autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai arba tai draudžiama teisės aktais.”

Kitaip tariant, kiekvienas gamintojas, leidėjas, gali diegti apsaugos nuo kopijavimo priemones.

Kita vertus, kai kurios procedūrinės nuostatos ar sankcijos yra naujos ir kelia rimtų klausimų.

Pavyzdžiui,

„Šalis gali taikyti baudžiamojo proceso tvarką ir sankcijas už kinematografinių kūrinių kopijavimą be leidimo kino filmo rodymo patalpoje, kuri dažniausiai būna atvira visuomenei”.

Be to,

„Kiekviena Šalis nustato sankcijas už 23 straipsnio (Nusikalstamos veikos) 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus nusikaltimus, kurios apima įkalinimą ir pakankamai dideles pinigines baudas, kad būtų atgrasoma nuo galimų pažeidimų ateityje, ir kurios atitinka už panašaus sunkumo nusikaltimus skiriamų sankcijų lygį.”

Kai pas mus ir taip viskas kriminalizuojama reikia to ar nereikia – įgyjame dar vieną postūmį į tą pačią abejotiną kryptį…

Interneto laisvei rimtą grėsmę gali kelti tai, kad

„Šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos.”

Tiesa, ir šiuo atveju numatyta išlyga:

„Ši tvarka taikoma taip, kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga.”

Tačiau suprantame, kad kaip konkrečiai tai atrodys – toli gražu neaišku.

Kaip ACTA atsirado? Kas toliau?

Tiesą sakant, nežinau iš kur ir kada ji kilo. Tačiau man nepatinka tai, kad sutartis buvo pasirašyta meistriškai išvengiant diskusijų ES ir tuo pačiu Lietuvoje.

ACTA ateitis dar nėra aiški. Kai kurios šalys tikrai ją ratifikuos, kai kurios gal ne. Tikiuosi, kad rimta diskusija dėl ratifikavimo bus ir Lietuvos Seime.

Net tokiu atveju, jei sutartis bus ratifikuota, daugeliu atvejų esminiai sprendimai priklausys nuo jos įgyvendinimo, pirmiausiai ES lygiu.

***

Mano išvada yra tokia – karta atsistojus ant klaidingų vėžių sunku iš jų išsukti. Intelektinės nuosavybės gynimo vėžės yra su daugeliu klaustukų ir su gerokai mažesniu atsakymų skaičiumi.

Joks teisinis institutas neturi gyvuoti, jei jis kertasi su nuosavybe į materialius objektus, su žodžio laisve ar su ekonominės veiklos laisve. Deja, intelektinės nuosavybės (daugiausia patentų, mažiau – autorinių teisių ar prekių ženklų srityje) institutas ir jo praktinis taikymas tuo pasižymi su kaupu.

Šiuo konkrečiu atveju dėl ACTA dar galima padaryti, kad žalos žmogaus laisvei būtų kuo mažiau. Tačiau dar svarbiau yra įsivertinti ar tikrai ant tvirtų pamatų stovi visa intelektinės nuosavybės gynimo industrija. Ar tikrai ji tarnauja kūrėjams, ar daugiau pačiai šiai industrijai.

Rodyk draugams