Apie ACTA – kodėl sprogimas būtent šiandien?

2012 02 15 Remigijus Šimašius Ekonominė politika, Teisinė politika

Kai į Lietuvą atsirito pasaulyje vykstančios diskusijos ir protestai dėl ACTA, daug kam iškilo klausimas – kodėl gi būtent dabar, būtent dėl šio dokumento toks sprogstamasis ažiotažas?..

Klausimas tik sustiprėja, kai paaiškėja, kad lyg ir nieko radikaliai naujo dokumentas nenumato, daugelis nuostatų Lietuvoje jau galioja, o grėsmingiausiai skambančios nuostatos yra su žodeliais „gali”, o ne „privalo”.

Dar keisčiau šie protestai gali pasirodyti dėl to, kad protestuoja – lyg ir auksinis jaunimas bei modernūs intelektualai. (Nedaug surasime protestų, kur didelė dalis protestuotojų realiai skaitė dokumentą). Negi jiems nerūpi autoriai ir išradėjai?..

Todėl daug kas suskumba protestus marginalizuoti, prilyginti kairiesiems „okupuok Wall Streetą” ir panašiems judėjimams, kurių dalyviai neskiria kas sava, o kas svetima, negerbia kitų darbo ir nuosavybės, žodžiu, piratai.

Patys protestuotojai irgi neapsisprendžia kuo jie grindžia savo pasisakymus prieš ACTA – tik atskirų nuostatų grėsme interneto laisvei ar laisvei apskritai, ar visgi tuo, kad ACTA atspindi gilesnes problemas ir yra dar viena iliustracija, kad su intelektinės nuosavybės apsauga žengiame kažkur ne ten.

Kadangi intelektinės nuosavybės tema domiuosi jau senokai, turiu tam tikrų pastebėjimų apie būtent šio sprogimo priežastis.

Pirma, ACTA ilgą laiką buvo slapta, aptarinėjama tik su išrinktaisiais, nutekinta per Wikileaks. Tai, kad dokumentas prieš kelis mėnesius išviešintas – nedaug tepagelbsti, nes išviešinimas panašesnis į formalumą, o ne į realios diskusijos inicijavimą.

Žodžiu, ACTA jau turi sąmokslo teorijos aureolę, kuri savaime leidžia manyti, kad kažkas ne taip, o dar paprasčiau – „mus bando kvailinti”.

Antra, ACTA seka po bandymo JAV priimti SOPA ir PIPA aktus. Pastarieji ne tik turi savo sąmokslo teorijos aureolę. Jie, nors ir JAV teisės produktai, buvo numatę radikalesnius žingsnius saugant autorines teises bei patentus visame pasaulyje.

Tik priminsiu, kad dėl šių aktų interneto bendruomenė mobilizavosi taip, kad net Google aktyviai agitavo prieš, o daugybė interneto projektų, tarp jų ir Wikipedia, buvo paskelbę streiką (buvo dieną užsidarę).

SOPA ir PIPA atmetimas, viena vertus, sukūrė pergalės nuotaiką tarp šių iniciatyvų priešininkų (o po pergalės dažniau norisi vėl veržtis į mūšį). Kita vertus, ACTA iš karto daug kam pradėjo atrodyti kaip tikrasis Trojos arkliukas, kuriam SOPA ir PIPA tebuvo dūmų uždanga.

Trečia, vis naujomis priemonėmis ginant intelektinę nuosavybę ACTA yra ne vienintelis, o dar vienas žingsnis. O taurė (šiuo atveju, kantrybės), kaip žinia, nebūtinai persipildo tada, kai į ją šliūkšteli daugiausiai. Ji persipildo tada, kai į ją (šiuo atveju jau ilgai pildytą) šliūkšteli tiek, kad bėga per viršų.

Esmė ta, kad jau dešimtmetį ir daugiau mes vis išgirstame istorijas, kaip vienur ar kitur buvo perlenkta lazda su intelektinės nuosavybės teisių apsauga. Tai skautai nubaudžiami už tai, kad neišsipirkę licencijos prie laužo gitara brazdindami populiariuosius šlagerius dainavo. Tai pasirodo pranešimų, kad net moksliniuose straipsniuose norint pacituoti kitą tekstą reikia autorinių teisių turėtojo leidimo atsiklausti. Tai fotografas nubaudžiamas už savo paties nuotraukos skelbimą internete. Tai skaitmeniniai fotoaparatai ir telefonai apmokestinami kad būtų iš ko „kompensuoti” autoriams.

Trumpai tariant, kaip kad rašė prof. Lawrencas Lessingas, negalima laimėti žmonių širdžių palankumo, kai į teismą atidavinėji jų vaikus.

Kol kas trumpai aptarėme daugiau emocines ir su konkrečiomis aplinkybėmis susijusias priežastis, dėl ko būtent dabar kilo toks pasaulinis ažiotažas dėl ACTA. Tačiau priežasčių yra ir labiau sisteminių. Apie jas – pratęsiu kitoje straipsnio dalyje.

Rodyk draugams