Kaip šiandien Vyriausybė dalyvaus verslo interesų konflikte

2009 09 02 Remigijus Šimašius Ekonominė politika

Šiandien Vyriausybė posėdyje taps pagrindiniu žaidėju viename iš verslo konfliktų. Intrigų ieškotojus nuraminsiu – tai nesusiję nei su konkrečiomis pavardėmis, nei su parsidavimu verslo grupuotėmis.

Įsivėlimas į šį konfliktą įvyks dėl klaidingo ekonominio mąstymo, globėjiškos ir reguliuotojiškos ideologijos.

Tai konfliktas tarp prekybininkų ir tiekėjų. Kalba eina apie Nesąžiningų veiksmų draudimo prekyboje įstatymą.

Nekalbėsiu apie tai, koks parduotuvių tipas, prekybos būdas, santykių su tiekėjais būdai yra geriausi. Tai tegul sprendžia vartotojai.

Tačiau tiems, kurie įsivaizduoja, kad šiuo įstatymu yra ginama konkurencija, reikėtų permąstyti konkurencijos sampratą. Didysis ekonomistas Joseph Shumpeter bene labiausiai vertinamas už savo „griaunamosios kūrybos“ paaiškinimą (jį, beje, netgi Lietuviškai galima rasti knygoje „Socializmas, kapitalizmas ir demokratija“). Jis parodo, kad tradiciškai suprantama konkurencija tarp panašių prekių pardavėjų yra tik konkurencijos viršūnėlė. Iš tikrųjų viskas skonkuruoja su viskuo, o skirtingų gamybos, prekybos, verslo organizavimo būdų, skirtingų panašius ar net tolimus poreikius tenkinančių produktų konkurencija yra konkurencijos esmė.

Galiu pridurti, kad įvairūs šalių konkurencingumo ir produktyvumo tyrimai šiandien detaliai patvirtina šias įžvalgas. Saugant konkurencijos viršūnėlę ir jos vardan apribojant tikrąją konkurencija smunka produktyvumas. Mažmeninės prekybos laisvesnis reguliavimas šalia aukštojo mokslo yra tai, kas labiausiai sąlygoja didesnį JAV produktyvumą daugumos ES šalių atžvilgiu.

Grįžkim prie vartotojų, kurie pateiktu įstatymu yra visiškai užmiršti. Šis įstatymas gins tiekėjus nuo prekybos centrų. Kiti teisės aktai jau gina ūkininkus nuo perdirbėjų. Dar kiti – gamtą nuo ūkininkų ir kitų gamintojų (šiuo aspektu tikrai neprieštarauju, kad yra reguliuotinų aspektų tiek, kiek gamta pas mus – „visų namai“).

Visos šios interesų gynimo strategijos esmė yra ta, kad vartotojas, kuris natūraliomis sąlygomis yra svarbiausias, lieka ignoruojamas. Daroma viskas,kad vadinamasis vartotojo suverenumas, kuris yra ekonominės realybės faktas, būtų sumažintas.

Mainais vartotojui nuolat siūloma tai, kas skambiai vadinama vartotojų teisių gynimu. Bet su panašiais interesų grupes ginančiais įstatymais „vartotojų teisių gynimas“ vis labiau taps panašus į kalinių teisių gynimą.

Priiminėjamu įstatymu sutraukoma įtakos grandinė, kurios viršuje yra milijonai vartotojų, kurie kur nori, kaip nori, taip ir perka, pasirinkdami pirkimo vietą ir pirkimo objektą.

Toliau eina prekybininkai, pasiūlydami šią vietą ir pirkimo objektus už tam tikrą kainą. Norėdami įtikti vartotojui prekybininkai natūraliai spaudžia, kiek tik turi galimybių, tiekėjus, gamintojus.

Pastarieji, vėlgi, būdami priversti įtikti prekybininkui (ir, kas dažniausiai nebepamatoma, – tuo pačiu, ir vartotojui) kiek tik turi galimybių, spaudžia savo tiekėjus ir darbuotojus.

Svarbu tai, kad šis spaudimas negali būti begalinis, nes priverčiamas darbas yra draudžiamas. Visada gali eiti pardavinėti, gaminti, dirbti kitur, kitaip, arba netgi pats tapti prekybininku, gamintoju, darbdaviu.

Nenoriu šiandien kalbėti apie kiekvieną iš siūlomų dešimties draudimų, kurie po įstatymo priėmimo atsirastų. Faktas vienas – kiekvienas iš jų bus žalingas. Mažiau bus galimybių diegti inovacijas prekyboje, mažiau paskatų įsileisti naujus tiekėjų, mažiau priemonių atpiginti produktų savikainą, mažiau skaidrumo, daugiau galios valdžiai ir mažiau vartotojams.

P.S. Šiandien teks balsuoti prieš šį projektą, nes esu įsitikinęs ir žinau, kad verslo interesų grupių konfliktus dera spręsti ne valdžiai, o vartotojams. Vartotojas yra ta niekieno neatstovaujama grupė, kuri turi turi rūpėti valdžiai. Taip pat elgtis planuoja daryti ir kiti kolegos liberalai.

Rodyk draugams