Sveikata: negi kyšiai mieli?

2011 01 17 Remigijus Šimašius Ekonominė politika

Prieš savaitę plačiai nuskambėjo, kaip aš neva tiesiog imu ir siūlau įteisinti priemokas sveikatos sistemoje. Į tai gana skausmingai sureagavo ir Sveikatos ministras, pasiūlęs man nesikišti į jo daržą.

Kadangi žiniasklaida ne visada būna veidrodis be iškraipymų, tai jaučiu pareigą detalizuoti tam tikrus viešumoje pasirodžius teiginius ar netgi juos patikslinti, grąžinant tą prasmę ir kontekstą, kuris ir buvo mano realiai nuskambėjusiuose, o ne cituojamuose teiginiuose.

Mano rūpestis – kad būtų realiai pradėta kovoti su korupcija (apie tai jau rašiau).

Sveikatos sritis – viena iš šešių korupcijos paveiktų arba korupcijai jautrių sričių. Tad prieš pradėdami diskusiją dėl priemonių korupcijai pažaboti tinkamumo atsakykime sau į kelis klausimus:

Kaip mes vertiname faktą, kad apklausoje penktadalis Lietuvos gyventojų pasakė, kad pernai davė kyšį sveikatos sistemoje?
Kaip mes vertiname faktą, kad analogišką darbą dirbantys gydytojai privačiame ir valdiškame sektoriuje neretai gauna atlyginimą, kuris skiriasi kelis kartus? Ir kodėl net geriausi specialistai nebūtinai pabėga į privačią sveikatos priežiūros įstaigą?
Koks yra pirmas ir pagrindinis klausimas palatos draugams tik patekus į ligoninę?
Ką labiau šiandien skriaudžia dabartinė sistema – žmones, kurie turi daug socialinių ryšių ir yra gerai gydomi „po blatu”, ar tuos, kurie tokių ryšių neturi ir į dideles ligonines su didelėm bėdom atvyksta, pavyzdžiui, iš nedidelių miestelių.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad sveikatos srityje (kaip ir kitose penkiose srityse) korupcijos nepastebėti neįmanoma.

Ši sritis turi savo specifiką ir todėl priemones kovai su korupcija turi pasiūlyti atitinkamas ministras. Aš, kaip koordinuojantis rengiamą kovos su korupcija planą netoleruosiu tik vieno – butaforinių priemonių ir iliuzinės kovos.

O kalbant apie priemokas – prisegu savo atsakymus portalui ekspertai.eu, kurie iškėlė skaudžius klausimus.

1. Ar Konstitucijos 53 straipsnis įtvirtina savo piliečių nemokamą gydymą?
Konstitucijos 53 straipsnis nustato, kad Valstybė laiduoja žmogui pagalbą susirgus, ir įpareigoja tokios pagalbos teikimo tvarką nustatyti įstatymu. Tai reiškia, kad valstybė turi nustatyti kas yra medicininė pagalba, o kas ne, kada, kokiomis sąlygomis nemokamos pagalbos laidavimas turi būti realizuojamas. Pavyzdžiui, ar visiems apmokama brangi plastinės chirurgijos pagalba nusprendus, tarkime, šiaip pasigrąžinti, o ne likviduoti traumos padarinius. Arba, ar visiems reikia apmokėti visas brangias psichoterapijos paslaugas. Arba, ar valstybė turi apmokėti lyties keitimo operacijų sąnaudas. Mano manymu, Konstitucija kalba apie tai, kad kritiniu atveju nei vienas neturi būti paliktas be būtinos medicinos pagalbos, kai visuomenėje yra realios galimybės ją suteikti. Tačiau Konstitucija neįpareigoja visuomenės sąskaita gydyti tų, kurie sąmoningai savo veiksmais sukelia neigiamas pasekmes savo sveikatai, pavyzdžiui, rūkydami arba vartodami alkoholį, nei finansuoti, pvz., lyties keitimo operacijų ir pan. Kaip elgtis mažiau akivaizdžiais atvejais – be abejo yra išsamesnės diskusijos reikalas, o galiausiai tai yra Sveikatos apsaugos ministerijos atsakomybė, ką visada labai aiškiai pabrėžiu.

Taip pat pažymėčiau, kad spręsti priemokų klausimą yra numatoma ir 2010 – 2015 metų Sveikatos sistemos plėtros plano projekte.

2. Kuo remiantis buvo apskaičiuoti ir nustatyti reikalingi nemokamam gydymui PSD įmokų dydžiai?
Į šį klausimą gali atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ar ministerijos darbuotojai.

3. Kokių įstatymų pagrindu yra įvedamos mokamos gydymo paslaugos, t.y. kokius teisės principus įgyvendinant, įvedamos mokamos paslaugos. Bendras Konstitucijos įtvirtintas principas – laiduojamas gydymas, o nemokamą gydymo teikimo tvarką nustato įstatymai. Kodėl Konstitucija neįpareigoja kurti mokamo gydymo įstatymų?
Mokamos paslaugos privačiose, o atskirais atvejais ir valstybinėse įstaigose, turi teisę egzistuoti Civilinio kodekso pagrindu, ir tai išplaukia iš sutarčių laisvės principo bei Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinto ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principo, o taip pat Jūsų minėto Konstitucijos straipsnio nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Iš to išplaukia vienareikšmė nuostata, kad mokamos paslaugos sveikatoje negali būti uždraustos.

4. Kiek per 2010 metus surinkta PSD?
Į šį klausimą gali atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ar ministerijos darbuotojai.

5. Koks 2010 metais buvo PSD surinkimo planas ir kokie lėšų nemokamam gydymui poreikiai buvo 2010 metais?
Į šį klausimą gali atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ar ministerijos darbuotojai.

6. Prašome Teisingumo ministro patikslinti, ką jis turėjo omenyje, sakydamas, kad “žmogus turi jaustis gerai ir bendrosios praktikos srityje”?
Aš tokio teiginio nesu sakęs. Žiniasklaidoje mano pozicija dėl kovos su korupcija sveikatos srityje daug kur buvo pateikta ištraukiant teiginius iš konteksto. Kalbant apie šį konkretų teiginį – jis apskritai yra ne mano teiginys ir man lygiai taip pat nesuprantamas. Beje, kalbėdamas apie problemas ir sprendimus, kaip tik sakiau, kad pas bendrosios praktikos gydytoją patenkantis pacientas labiau suvokia, kad nuo paciento pasirinkimo priklauso ir gydytojo atlyginimas bei gerovė, todėl paskatos korupcijai čia yra mažesnės, nei pacientui lankantis pas specialistą. Taip pat atkreipiau dėmesį, kad tai buvo įmanoma pasiekti ir neįvedant priemokų, todėl atitinkamą patirtį siūlau plėsti, o kaip konkrečiai, be abejo turėtų pasakyti Sveikatos apsaugos ministras.

7. Ar Teisingumo ministras diskutuojantis su Sveikatos apsaugos ministru dėl papildomų priemokų įvedimų sveikatos apsaugos srityje jau yra paruošęs pateikti Seimui Konstitucijos 53 straipsnio pataisą “dėl dalinai mokamo gydymo principo valstybinėse gydymo įstaigose įtvirtinimo”?
Kaip minėjau, nemanau, kad priemokų tam tikrose srityse egzistavimui būtinas Konstitucijos keitimas, todėl ir nematau poreikio jų siūlyti. Kita vertus, manau, kad dabartinė situacija reikalauja realių pokyčių, nes nepateisinama yra situacija, kai kas penktas Lietuvos gyventojas per metus yra priverstas duoti kyšį tam, kad gautų geresnę sveikatinimo paslaugą, arba ją gautų greičiau.

Prie atsakymų dar pridurčiau, kad, kaip jau buvo minėta, pagal Konstitucijos 53 straipsnį valstybė privalo rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Nemokama medicinos pagalba valstybinėse gydymo įstaigose, kurios teikimo tvarką privalu nustatyti įstatymu, tėra viena iš tokios pagalbos teikimo formų.

Atkreipčiau dėmesį į tai, kad 53 straipsnyje neveltui nurodyta pareiga įstatymu įtvirtinti nemokamą gydymą nurodant tik vieną paslaugų teikėją – valstybines gydymo įstaigas. Tai nereiškia nei to, kad sveikatos paslaugas gali teikti tik valstybinės įstaigos, nei to, kad valstybinės įstaigos turi teikti tik nemokamą medicininę pagalbą, nei to, kad nemokamą medicininę pagalbą gali teikti tik valstybinės įstaigos, nei to, kad sveikatos paslaugos gali būti tik nemokamos.

Taip pat noriu aiškiai pabrėžti, kad nemanau nei, kad korupcijos visas problemas išspręs priemokos, nei, kad jas reikia įteisinti visur, kur įmanoma.

Tiesiog reikia pasiekti, kad žmonės galėtų legaliai gauti geras sveikatinimo paslaugas. Kai kuriais (!) atvejais priemokos tam neišvengiamos. Kažin ar būtų buvę įmanoma išgyvendinti priemokas už geresnę palatą, kai visas palatas paversti geromis pinigų nėra, o galimybės legaliai susimokėti už komfortą irgi nėra?

Žinau viena, kad Lietuvos žmonėms dabartinė sistema nėra nei priimtina, nei patogi. O gal kam nors visgi yra?

Rodyk draugams