Verslo kontrolės brūzgynus beretinant

2010 10 05 Remigijus Šimašius Ekonominė politika, Teisinė politika

Verslo žinios rašo, kad norint prikelti Baltijos tigrą (Lietuvą) reikia padoresnių energijos išteklių kainų, pakeliamų paskolų ir dar pažaboti valstybės tikrintojų apetitą.

Nekalbėsiu apie pirmus du punktus, bet valstybės tikrintojų apetitas yra tai, kas tikrai svarbu, ir ko ėmiausi, nors formaliai žiūrint teisingumo ministras to galėtų ir nedaryti.

Skaitytojus kviečiu atkreipti dėmesį į ataskaitą bei į Vyriausybės pasitarimo sprendimus, kuriuos pats rytoj teikiu Vyriausybei (teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad teikiu iš esmės kartu su Ūkio ministru, tačiau dėl jo komandiruotės tenka būti vienu formalios galutinės redakcijos teikėju).

Nesikartodamas apie tai, kas yra šiuose dokumentuose, noriu pasidalinti tam tikrais neformaliais įspūdžiais apie sėkmes ir nesėkmes.

Pirma, daug kas įmanoma. Nuo š.m. liepos 10 d. įsigalioję Viešojo administravimo įstatymo pakeitimai, apie kuriuos ne kartą esu rašęs, yra iliustracija, kad egzistuoja aiški valia (ne tik valdančiosios koalicijos) pakeisti kontrolierių – kontroliuojamųjų santykius.

Jie iš policininko – bandito turi tapti labiau panašūs į konsultanto (auditoriaus) – klausiančiojo. Be abejo, kad žodis taptų kūnu, kaip tik ir dirbu bei esu nusiteikęs dirbti dar intensyviau. Tai rimtas įrankis verslui apsisaugoti nuo neadekvataus elgesio jo atžvilgiu.

Antra, situacija nėra vienoda skirtingose įstaigose. Vienur matome rimtų pokyčių, kurie bent jau rodo kryptį į gera. Pavyzdžiui, mokesčių inspekcija per porą metų sugebėjo vos ne dvigubai sutrumpinti vidutinę patikrinimų trukmę ir atsakingai taiko rizikos vertinimo kriterijus.

Yra institucijų jungimo iniciatyvų. Pavyzdžiui, Metrologijos inspekcija jungiama su Ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, parengti teisės aktai sujungti viešųjų infrastruktūrų reguliavimo institucijas bei finansų priežiūros institucijas.

Yra ir kitų teigiamų pokyčių, kurias neretai įvertina ir verslas. Tačiau netrūksta ir tokių apraiškų, kurios nei kiek nesiderina su šios Vyriausybės pasirinkta kryptimi paprastinti reguliavimą ir humanizuoti priežiūrą. Pavyzdžiui, kreipiasi verslininkas leidimo, kuris pagal teisės aktus gali būti išduodamas ar neišduodamas per tris mėnesius. Net nekalbu, kad dinamiško pasaulio sąlygomis tai ko gero per daug. Terminui einant į pabaigą vietoje atsakymo jis sulaukia patikrinimo, ar veikla tikrai nepradėta. Reiškia, resursų apsvarstyti prašymą nėra, o fiziškai ateiti patikrinti – yra.

Arba, kreipiasi verslininkas su prašymu pakonsultuoti, kaip reikia įgyvendinti neaiškų teisės akto reikalavimą. Vietoje konsultacijos sulaukia nuorodos į privačią UAB, kuri tas konsultacijas gali suteikti už užmokestį.

Trečias ryškus mano įspūdis – kad geros idėjos gali būti lengvai diskredituojamos, ypač jei trūksta noro jas diegti ar įgūdžių dirbti kitaip.

Pavyzdžiui, iš anksto pranešant apie patikrinimus institucijos raportuoja, kad kai kuriais atvejais verslas tiesiog išslapsto tuos dalykus, kurie gali jam sukelti problemų. Tačiau juk akivaizdu, kad tokie dalykai yra lengvai pastebimi (ir mano gaunamos ataskaitos tai iliustruoja). Tad kas gi trukdo tokį verslą įsivertinti kaip potencialiai rizikingesnį ir patikrinti jį nuodugniau kitą kartą?..

Ketvirta, kas gali būti sugadinta, gali būti sugadinta lengviau nei atrodo, todėl net jau priimtų nuostatų įgyvendinimui reikia skirti ypatingą dėmesį. Pavyzdžiui, Vyriausybei nurodžius, kad inspektuojančios institucijos turi organizuoti bendrus patikrinimus (siekiant mažinti naštą verslui), šios pradėjo į tikrinimus vaikščioti būriais. Tuo tarpu bendrų patikrinimų tikslas – koordinuotis, mažinti naštą verslui ir kaštus kontroliuojančioms institucijoms, nejučia nuplaukia į šoną.

Penkta, rezultatų nebus be griežtos asmeninės atsakomybės. Viena iš patirčių – daug kas daroma dėl pliuso, o geri rezultatai imituojami. Pavyzdžiui, paklausus institucijų ar jos matuoja administracinę naštą, susijusią su jų veikla, masiškai atsakyta „taip” (tik viena atsakė „niekaip”. Visų kitų paklausus „kaip”, pasirodo, kad niekaip…).

Galiu užtikrinti, kad į kontroliuojančių institucijų veiklos rezultatus šiais aspektais bus atsižvelgta vertinant institucijų ir jų vadovų darbą už 2010 metus. Vyriausybėje pristatant metines ataskaitas institucijos vadovas turės pagrįsti savo veiklos prioritetus, priemones, kaip pavyko įdiegti minėtojo Viešojo administravimo įstatymą, kaip sekėsi siekti įstatymais iškeltų tikslų taip, kad padėtų verslui ir nesukeltų nereikalingos naštos. O tai, savo ruožtu, turės tiesiogines asmenines pasekmes.

Šešta, pribloškiantys reguliavimo mastai. Vien teisės aktų pavadinimų, pagal kuriuos tikrinama, kai kuriose srityse yra dešimtys puslapių. Daugiau nei abejoju ar visi reikalavimai pagrįsti. Kol kas neteko susidurti su tuo, kad pati kontroliuojanti institucija identifikuotų, kas iš jos funkcijų yra per brangu, netikslinga ar per biurokratiška. Iki šiol valstybė nėra paskaičiavusi kiek jai kainuoja ūkio subjektų priežiūros funkcijos atlikimas, neaišku, ir kiek tai kainuoja verslui.

Tam, kad spręstume šią reguliavimo tvano problemą kartu su Ūkio ministru siūlome net keletą priemonių, iš kurių paminėsiu svarbiausias:

Laikinas reguliavimų įsigaliojimas. Kad nebūtų priimtų ir užmirštų teisės aktų, visus reguliavimus nustatančius poįstatyminius aktus tvirtinti su naikinamuoju ne ilgesniu nei 2 metų terminu. Jam praėjus teisės aktas arba turėtų būti įvertintas ir patvirtintas naujai, arba nustotų galios.
Reguliavimų, nustatančių naujus apsunkinimus verslui, įsigaliojimas tik dukart metuose – gegužės 1 d. ir lapkričio 1 d., juos paskelbiant ne vėliau kaip 3 mėn. iki įsigaliojimo datos.
Įsipareigojimas siūlant naują reguliavimą atsisakyti kito, galiojančio. Matant, kokie reikalavimai nesenai buvo įdiegti mokyklų valgykloms (reikalavimai kiek teko skaityti tokie, kad ne dažnas namuose sugebėtų ir, besirūpindamas savo vaiku, norėtų jų laikytis), ši mintis man atrodo ypač aktuali.
Reikalavimas per metus ketvirtadaliu sumažinti teisės aktų skaičių. Viliuosi, kad sujungus teisės aktus ne tik bus patogiau ir lengviau susigaudyti ko reikalaujama. Tai, vėlgi, privers ministrus iš naujo įvertinti, ar penkmečius ir dešimtmečius egzistuojantys dalykai yra prasmingi ir vis dar reikalingi. Pats kaip tik rengiu tokį planą savo srityje (nors ji ir nėra gausi verslo reguliavimu).
Reikalavimas teisės aktų sąrašus paskelbti kaip oficialias konsultacijas, kad bent jau būtų aišku, pagal ką verslas yra tikrinamas konkrečios institucijos, ir už šių konsultacijų laikymąsi nebausti, kaip, deja, vis dar pasitaiko dabar.

Šiame komentare tikrai nepaminėjau nei visų, kad ir kol kas nedidelių pasiekimų, nei visų problemų, kurių susikaupę kalnai, nei visų sprendimų ir siūlymų joms spręsti.

Faktas tas, kad kol kas tenka išmėžti Augėjo arklides, kad gerus pokyčius verslas pajustų ne epizodiškai ir atsitiktinai, o sistemiškai. Džiaugiuosi, kad tame darbe esu ne vienas, ir dėkoju visiems, kurie padeda siekti mažesnės naštos verslui ir adekvatesnės kontroliuojančių institucijų veiklos.

Rodyk draugams