Apie žemę, saugomą nuo žmogaus. O gal žmogui?
Daugelis yra girdėję Senojo testamento frazę, Dievo išsakytą Adomui: „..pripildykite žemę ir valdykite ją!”. Tai tarsi moralinis įgaliojimas ir pateisinimas su žeme žmogui elgtis kaip savo sode.
Yra ir turi būti vietų, kur gyvenama ir kurios sukultūrintos. Yra ir turi būti vietų, kurios visai neliečiamos, paliekant darną kurti gamtai, arba žmogaus liečiamos tik ribotai.
Tačiau svarbu nepamesti bendros minties – žemė yra žmogui, o ne žmogus žemei.
Deja, dabartinė saugomų teritorijų sistema ir reguliavimas Lietuvoje kelia nemažai abejonių, ar vis dar esame ant šios kultūrinės humanizmo platformos. Panašu, kad teritorijos Lietuvoje saugomos ne žmogui, o nuo žmogaus, užmirštant, kad netgi žmogiškosios veiklos apribojimai turi būti daromi dėl žmonių. Kaip iliustraciją noriu pateikti Lietuvos visuomeninės kraštotvarkos draugijos laišką įvairioms institucijoms, kuris vaizdžiai ir dalykiškai iliustruoja tai, kur mes nusiritome. Šias problemas ne kartą kėlė ir kitos organizacijos.
Gyventi saugomoje teritorijoje iš tiesų tapo ne privilegija, o tarsi prakeiksmas. Koks gali būti saugojimas ir plėtojimas, kai šuns būdos pastatymas savo vienkiemyje jau yra teisės pažeidimas?
Su gerbiamais skaitytojais noriu pasidalinti ir savo mintimis, kurias, remiantis šiuo laišku, persiunčiau institucijoms, atsakingoms už kraštotvarką.
Suprantu, kad tai ne teisingumo ministro sritis. Tačiau teisingumo šioje srityje tikrai trūksta, o aš noriu visokeriopai prisidėti, kad saugodami mes atsigręžtume į žmogų.
Autorius: Remigijus Šimašius
Remigijus Šimašius
Follow Us!
Comments are currently closed.