Apie žinybiškumo įveikimo galimybes ir šviesią ateitį teisėkūroje

2009 07 15 Remigijus Šimašius Teisinė politika

Žinybiškumas – problema sena kaip ir pačios žinybos. Visos jos sukurtos dėl gerų tikslų. Beveik visos jos tokių tikslų ir siekia, bet kažkokiu keistu būdu geras viešas tikslas staiga susiprastina iki žinybinio. Pavyzdžių netrūksta ir mano ministerijos kuruojamoje srityje. Tarkime, tarp teisėkūros ir teisės skelbimo srityje dirbančių teisininkų ir informatikų vos ne legendos sklandė apie tai, kaip Seimo kanceliarija nuolat nesusitaria su Teisinės informacijos centru, pastarasis – su „Valstybės žiniomis”, nei vienas iš jų nesikoordinuoja su Vyriausybės kanceliarija ar Nacionaline teismų administracija ir t.t., ir pan.

Šiandien galiu pasakyti viena – žinybiškumas įveikiamas tik vienu būdu – nustojus elgtis žinybiškai. Pavyzdžiui, man, kaip Teisingumo ministrui, Seimo kanceliarijos ir Teisinės informacijos centro nesutarimuose, kas, kaip, ką, už kiek turi skelbti (ir už tai pretenduoti į finansavimą, didesnį autoritetą, etc.) „derėjo” vienareikšmiai užimti ministerijai pavaldaus Teisinės informacijos centro pozicijas. Juolab, kad ir logikos tame būtų. Seimo Teisės aktų informacijos sistema juk buvo sukurta tik Seimui, ir jai lyg ir nederėtų atlikinėti kitų funkcijų, tuo tarpu Teisinės informacijos centras turi skleisti teisinę informaciją visiems. Tačiau taip jau atsitiko, kad Seimo kanceliarijos kuriamas produktas įdomus ne tik Seimo nariams, tad ir jo panaudojimas išaugo suplanuotus žinybinius marškinėlius. Žodžiu, pasirinkau priešingą kelią, nei tas, kuris tradiciškai man „derėtų”. Pagal jau priimtus teisės aktus būtent Seimo bazė bus ta, kuri turėtų viešinti visus teisės aktų projektus. Ministerijos ir kitos vykdomosios valdžios institucijos jau šiandien įpareigotos visus savo parengtus ir išsiųstus derinti projektus skelbti Seimo bazėje. Gal ir ne pagal idealų žinybišką užmanymą, bet veikia (na, patikslinsiu, pradėjo veikti ir vis labiau įsibėgėja). Galit patikrinti – www.lrs.lt esančią teisės aktų duomenų bazę.

Vakar jau ko gero trečią kartą sušaukiau pasitarti institucijų, vienaip ar kitaip įgyvendinančių e-demokratijos, viešos teisėkūros, teisės skelbimo ar panašius darbus. Praėjusį kartą buvo itin džiugu sutarti dėl principo, kad darom už mažiau lėšų taip, kad pasiektume daugiau ir greičiau. Sutarėme dėl dalies projektų nereikalingumo šiame etape, ir visų pastangų koncentravimo. Šįkart sutarėme ir dėl konkrečių tolimesnių darbų iki rugsėjo pradžios:

– tiesiogiai kontaktuojant ir išvadose dėl teisės aktų projektų nuolat primenant pasiekti, kad į Seimo Teisės aktų informacijos sistemą savo visus projektus laiku dėtų visos ministerijos (kol kas tai dar nepasiekta);

– suderinti Teismų informacinės sistemos ir Teisinės informacijos centro veiklą taip, kad teismų baigiamuosius sprendimus kuo artimesniu laiku galėtume rasti vienoje paieškoje su visais norminiais teisės aktais;

– užtikrinti, kad Teisingumo ministerijos inicijuotas peticijų reglamentavimo peržiūrėjimas būtų atliekamas taip, kad tai netolimoje ateityje peticijas galima būtų pateikti kuo patogiau, ir kad tam nereikėtų kurti daugybės atskirų projektų atskirose institucijose. Juk viskas gali atrodyti labai paprastai: iš vieno interneto puslapio asmuo parašo peticiją ar kitą kreipimąsi, o adresatą (pradedant seniūnu ir baigiant Prezidentu) pasirenka iš pateikiamo institucijų sąrašo;

– užtikrinti, kad Teisės aktų informacinė sistema (kuri, kaip jau nutarta, bus visos teisėkūros ir teisės aktų projektų informacinis centras) tinkamai derėtų su Teisės aktų registru (kuris bus oficialus teisės aktų skelbėjas, atsisakant mažai kam reikalingo šio paskelbimo dubliavimo „Valstybės žiniose”). Ši dermė turi būti tokia, kad abi sistemos tinkamai panaudotų viena kitos duomenis, nedubliuotų viena kitos, ir sudarytų galimybes patogiai paieškai ir darbui su teisės aktais bei jų projektais;

– Iki galo tiksliai apibrėžti, kokias papildomas paieškos, sąsajų, piopierinės leidybos ir kitas paslaugas teikia viešos institucijos, ir kas paliekama privačiam verslui šioje srityje.

Žodžiu, jei apie žinybiškumą, tai jį galima įveikti tik pačiam elgiantis nežinybiškai. O jei apie teisės aktus ir jų projektus – esu įsitikinęs, kad Lietuva gali ne tik užtikrinti tą minimumą, kurio tikisi visuomenė šiandien, bet per du ar tris metus tapti pažangiausia valstybe pasaulyje teisėkūros atvirumo, elektroninės teisėkūros ir teisės paieškos patogumo prasme.

Rodyk draugams