Ką daryti su teismais?

2009 07 21 Remigijus Šimašius Teisinė politika

Arba apie bylų eiles ir pinigų trūkumą teismuose

Vakar eilinį kartą teko pabendrauti su teisėjais. Šįkart kartu nuėjome pas Premjerą. Nors bėdos aiškios (trūksta pinigų), džiaugiuosi vienu – visiems tampa aišku, kad bėdos sprendžiamos ne tik ieškant pinigų, bet (visų svarbiausia!) pritaikant sprendimus, kurie leistų pasiekti daugiau teisingumo greičiau ir pigiau. Ne kartą viešumoje teko šnekėti apie tai, tad ką tai reiškia konkrečiai, kokius konkrečiai tikslus keliu 2010 metams.

Pirma, e-ieškinys. Ieškinį turi būti galima pateikti elektroniniu būdu. Įsivaizduoju, kad tuo ypač turėtų naudotis įmonės, keliančios daug ieškinių. Toks e-ieškinys sutaupytų laiko ir lėšų tiek bylos šalims, tiek teismams.

Antra, elektroninės procedūros priimant teismo įsakymą. Paprastos, arba taip vadinamos mokėjimų bylos, kai yra aiški paslaugų sutartis, bet nėra už jas atsiskaityta (ir abu faktai patikrintini pasinaudojant IT sistemomis) turėtų būti sprendžiamos teismo įsakymu, kurio projektas turi būti generuojamas automatiškai. Tai reikštų, kad bene pusę visų dabartinių civilinių bylų galėtų spręsti vienas teisėjas viename teisme kur nors Molėtuose, Šilalėje ar kur kitur. Tik vėliau iškilus ginčui vienas kitas procentėlis šių bylų keliautų į ginčo teiseną.

Trečia, beprasmių ginčų ir leidimų skaičiaus sumažinimas. Teisėjas turi būti atlaisvintas nuo beprasmių darbų. Pavyzdžiui, atlyginimo antstoliams priteisimas bent jau tose ribose, kokios yra būtinosios antstolio išlaidos vykdant sprendimą. Arba skyrybų bylos, kai buvę sutuoktiniai nei turi nepilnamečių vaikų, nei ginčijasi dėl santuokos nutraukimo pasekmių (šiuo atveju jau geriau privalomas mediavimas ar privalomas laikotarpis apsigalvoti).

Ketvirta, teismo pranešimo siuntimų ir kito susirašinėjimo supaprastinimas ir elektronizavimas. Pranešimų neįteikimas šiandien yra viena opiausių problemų, o prezumpcija, kad pranešimas įteiktas, kai apie jį paskelbta spaudoje yra tiesiog neteisinga, nekalbant apie šio metodo brangumą. Elektroniniai pranešimų įteikimo būdai ar kitoks pasinaudojimas duomenų sistemomis (pavyzdžiui, prisijungus prie e-valdžios ar kokio kito portalo bet kokiu kitu reikalu, tvarkant reikalus valstybės ar savivaldybės įstaigoje) gali šiuo atveju daug padėti.

Penkta, realus arbitražo ir mediavimo paskatinimas. Šiandien paradoksalu, kad teismais nepasitikima, o arbitražu vistiek nesinaudojama. Mano sudaryta darbo grupė jau tuoj turi parengti naują arbitražo reglamentavimą, kuris, tikiuosi, palenvins šį ginčų sprendimo būdą. Mediavimo paskatinimas ir netgi jo privalomumas kai kuriais atvejais taipogi gali būti išeitis.

Šešta, realus paskatinimas beprasmiškai neginčyti administracinių nuobaudų. Konkretaus plano dar neturiu, bet esu įsitikinęs, kad beprasmio teismų krūvio sumažėtų, jei paskirta administracinė bauda būtų kaip taisyklė ne didesnė nei galimos skirti baudos vidurkis, o jos ginčijimas teisme reikštų klausimo sprendimą iš naujo, t.y., ir galimybę, kad bauda bus didesnė.

Septinta, baudžiamajame procese taipogi turi būti prisimintas ekonomiškumo principas. Be kita ko, galiu pasakyti, kad kitos ES valstybės netgi šaiposi iš Centrinės Europos regiono, kuriame visos valstybės pajėgos metamos kartais neproporcingai mažiems pažeidimams tirti. Pavyzdžiui, ir šiandien Lietuvoje patogų, bet vistiek gana brangų Europos arešto orderio mechanizmą mūsų teismai kartais taiko akivaizdžiai nepropocingai mažų nusikaltimų atveju.

Pagaliau norint spręsti finansines teismų problemas būtina efektyviau organizuoti pačius teismus. Todėl ruošiuosi pateikti Teismų įstatymo pakeitimo projektą, pagal kurį vietoje nuo kitų metų numatytų kanclerių visuose teismuose (ir dėl to – beveik 4 mln. papildomų išlaidų) apylinkių teismai būtų apjungti į ekonomiškesnius ir lankstesnius penkis apylinkių teismus su skyriais dabartinių teismų vietose.

Beje, daugeliui šių sprendimų nereikia papildomų finansų, arba jų reikia niekingai mažai palyginus su tuojau pat gaunamu efektu.

Rodyk draugams