Apie privalomąjį sveikatos (ne)draudimą Lietuvoje (ir Barako Obamos sveikatos programą)

2010 04 02 Remigijus Šimašius Ekonominė politika

Šiandien apie privalomojo sveikatos draudimo įmokas diskutuojama itin karštai. Viešumoje koneveikiama daugybė situacijų, detalių ir aspektų, kurie gadina žmonėms gyvenimą. Nenoriu leistis į šias detales, tačiau išsakysiu keletą pastebėjimų apie reikalo esmę.

Visų pirma, privalomasis sveikatos draudimas su draudimu siejasi iš esmės tik pavadinimu. Jei tai būtų tikras draudimas, jo įmokos būtų susietos su draudimo įvykių rizika. Būtų aišku, ką tiksliai gauname už šias įmokas, o negavę galėtume eiti į teismą ir prisiteisti. Nieko tokio šiandien iš esmės nėra. Privalomasis sveikatos draudimas nėra tikras draudimas. Tai tiesiog sveikatos mokestis, turintis draudimo įmokos elementų ir administraciškai teikiamos sveikatinimo paslaugos, turinčios draudimo sistemos elementų. Tad ir kalbėti apie jį draudimo terminais galime tik labai sąlygiškai.

Antra, tiesa ta, kad visada yra dalis visuomenės, kuri neturi pajamų, nuo kurių mokėtų mokesčius ir nėra užsiregistravusi darbo biržoje dėl kuo įvairiausių priežasčių. Sveikatos mokesčio (arba privalomojo draudimo įmokų) rinkimas iš tokių žmonių remiasi prielaida, kad visi žmonės turi turėti teisę į sveikatos paslaugas.

Jei pritariame šiai prielaidai, tuomet logiška reikalauti ir kad visi mokėtų įmokas. Suprask, jei neturi darbo ir jo neieškai – tai tau jo ir nereikia, bet kadangi vis tiek turi „teisę” į sveikatinimo paslaugas, tai susimokėk bent kažkiek už šią teisę…

Tačiau jei nepritariame prielaidai, kad visi turi vienodą teisę į valdiškas sveikatinimo paslaugas (o bent jau aš ir nemanau, kad yra pagrindo tam pritarti), tai ir požiūris į sveikatos mokestį (privalomojo draudimo įmokas) turi būti visai kitoks. Tiesiog jei žmogus nemano, kad jam reikia draudimo paslaugų, tai jis ir nesidraudžia. Kai suserga, jam tektų priminti, kad niekas kitas čia nekaltas.

Vertėtų pastebėti, kad jei žmogus realiai neturi pinigų, o jam reikia susimokėti 72 litus už sveikatinimo paslaugas, tai gali būti ir taip, kad jis tuos 72 litus savo šeimos biudžete turės nubraukti nuo kitų išlaidų. Gali būti, kad tai bus kokybiškesnis maistas, šildymas ar kitos sanitarinės sąlygos. Tokiu atveju labai abejočiau, kad privalomas sveikatos draudimas pridėtų sveikatos.

Suprantu, kad tai yra ir ideologinė diskusija. Ar valdžia a priori laiko žmones avinais, kurie nesupranta kokia rizika, susijusi su sveikata, jiems gresia gyvenime, kokie turi būti jo išlaidų prioritetai, ir todėl priverčia „draustis”? Aš nemanau.

Matėme, kokia diskusija panašiais klausimais vyko JAV. JAV Barako Obamos visuotinio sveikatos draudimo planas patvirtintas. Tačiau mes nebūtinai turime laikytis panašių principų. Juk egzistuoja ne tik žmogaus teisė į sveikatinimo paslaugas. Teisė priimti sprendimus dėl savo gyvenimo (draustis ar nesidrausti) yra ne mažiau svarbi. Kaip ir pareiga patirti tokio pasirinkimo pasekmes pačiam, o ne primesti jas visuomenei.

Rodyk draugams