Remigijus Šimašius

neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms

Apie politinę kultūrą teisėkūroje

Antradienį Seime pateikiau du svarbius įstatymų projektų paketus, numatančius reformas probacijos srityje bei civilinės būklės aktų srityje.

Abu projektai numato esminius  ir labai reikalingus pokyčius, tačiau paliečia šioje srityje dirbančių žmonių interesus. Probuotojus siūloma išstatutinti, todėl jie nebeturėtų teisės į išankstinę pensiją po dvidešimties metų darbo ir sukakus penkiasdešimt metų (išskyrus pereinamuoju metu tą dalį, kurią jau užsitarnavo pagal dabartinius įstatymus). Civilinės metrikacijos įstaigose dėl pakeitimo beveik dvigubai gali sumažėti darbo krūvis, todėl, nors to artimiausiu metu ir neplanuojama, natūraliai baiminamasi dėl darbo vietų išlaikymo.

Probacijos projektų svarstymui Seime pritarta (apie tai jau šiek tiek rašiau). Civilinės būklės aktų reforma grąžinta Vyriausybei tobulinti (apie tai dar parašysiu).

Šį kartą noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš teisėkūros proceso užkulisių, kurie mane ir po beveik dviejų metų ministro pareigose vis dar stebina.

Pirma, abu projektai buvo svarstomi kiek įmanoma viešai ir atvirai, laukiama kuo įvairiausių pastabų (tokia praktika, mano iniciatyva, jau daugiau nei metus turi būti taikoma visiems teisės aktų projektams). Iš esmės nepritariančių pastabų mums,  kaip projekto rengėjams,  kaip ir nebuvo. Tačiau tai netrukdė Seimo nariams sakyti, kad nepritariantys tie ar anie sako taip ir taip…

Galiu pasakyti tiek  – su visais pataisos inspektoriais (būsimais probatoriais) buvau susitikęs ir visiems palikau savo asmeninio elektroninio pašto adresą, prisižadėdamas sureaguoti netgi į anonimines pastabas dėl planuojamos pertvarkos. Nesulaukiau nė vienos pastabos, o Seimo nariai, kaip suprantu, tuo tarpu gavo gausybę skundų.

Kas tai – baimė pasakyti ką galvoji, racionalių  minčių neturėjimas, ar, visgi, senoji tradicija naudotis tik užkulisiniais veiklos metodais ir netikėjimas atvirumu?

Antra, liūdina ir tai, kad argumentų kalba tiesiog užmirštama, kai paliečiami asmenų, dirbančių reformuojamose institucijose, asmeniniai interesai. Projektais siūloma daugybė dalykų, kurių racionalumo nekvestionuoja beveik niekas (nebent tuos politikus, kuriems bet kas, ką siūlo dabartinė Vyriausybė yra blogis). Tačiau visų šių gerų ir reikalingų dalykų įgyvendinimą norima stabdyti dėl keleto tame projekte esančių pasiūlymų – tam tikrų asmenų funkcijų ir, mano nuomone, nepagrįstų socialinių garantijų jiems atsisakymo – kurie yra tik viena iš nedidelių visos šios reformos dalių. 

Trečia, Seime vis dar trūksta kokybiškų ir produktyvių diskusijų bei įsiklausymo į pateikiamus argumentus. Įdėjus daug darbo ir širdies į vieno ar kito teisės akto projekto rengimą, jų autoriai tikisi sulaukti ir įdėmaus teikiamų siūlymų įvertinimo bei konstruktyvių pastabų. Jau nekalbu apie tai, kad atsakymai į užduodamus klausimus turėtų būtų girdimi. Deja, kartais atrodo, kad dauguma Seimo narių savo balsavimą neretai grindžia gandais, o ne savarankišku vertinimu, atidžia problemos analize bei noru rasti jai reikiamus sprendimus. 

Belieka tikėtis, kad ilgainiui teisėkūros kokybė keisis, o kartu taip siekiama atvirumo ir viešumo politika teisėkūroje taps savaime suprantama norma.  Tai leis stiprinti pasitikėjimą visuomenėje ir piliečių norą patiems tiesiogiai dalyvauti šiuose procesuose.

Kadangi teisėkūra yra mano atsakomybės sritis, kaip dar svarbesnį darbą vertinu Teisėkūros pagrindų įstatymo projektą, kuris irgi numato daug gerų permainų ir, deja, sutinka nemažai pasipriešinimo.

P.S. O pristatymus ir diskusijas Seime, į kuriuos referuoju, kviečiu pažiūrėti – tai suteiks ir daugiau spalvų tiems aspektams, apie kuriuos rašau.

Rodyk draugams

Share

,

Comments are currently closed.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos