Kam naudinga lenkus sukiršinti su Lietuva?

2011 04 15 Remigijus Šimašius Socialinė politika

Kiekvienas konfliktas tarp kaimyninių tautų, tarp tos pačios valstybės tautinės daugumos ir mažumos yra nenaudingas nei visai visuomenei, nei tautinėms mažumoms, nes didėja neapykanta, nepasitikėjimas, apsunksta praktinių problemų sprendimas.

Tačiau dažniausiai yra tokių, kam tai naudinga. Kam naudinga, kad Lietuvos lenkai būtų pikti ant Lietuvos, Lietuvos valdžia ant Lenkijos, o Lenkijos valdžia – ant Lietuvos?

Pirmiausiai tai lenkų nacionalistiniams politikams Lietuvoje. Pareiški, kad lietuviai turi integruotis į Vilniaus kraštą (suprask, visi privalomai išmokti lenkiškai ir t.t.) ir tada gali vaidinti auką prieš savo rinkėjus, prieš Lenkijos politikus. Spėju, kad ir parama iš Lenkijos, ir rinkėjų balsai per rinkimus – beveik garantuotai bus labiau sukonsoliduoti į srautą būtent šio politiko naudai.

Dar tai naudinga Lenkijoje nacionalistiškai nusiteikusiems politikams. Po priešiškumo pasireiškimų galima ilgai žaisti tautiečių gelbėjimo korta ir sulaukti vietinių perdėm nacionalistinių pažiūrų tautiečių palankumo.

Naudinga ir analogiškiems Lietuvos nacionalistiškai nusiteikusiems politikams. Jie gali eskaluoti Lenkijos ir lenkų grėsmę ir po savo sparnu telkti tautiečius, tarp kurių – uolių nacionalistų irgi netrūksta. O jei dar tautininkišką partiją kaip tik galvoji atkurti – tai apskritai Lenkų rinkimų akcijos vadų karingi pareiškimai
yra tiesiog dovana.

Leisiu sau istorinį ekskursą (istorikai pataisys jei esu netikslus). Dar prieš karą Sovietų žvalgyba turėjo uždavinį palaikyti kuo didesnę įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Kiek žinoma, netgi Tautininkų partija iš Maskvos reguliarų finansavimą gaudavo. Kas galėtų paneigti, kad šiandien patiriama įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos vėlgi visų naudingiausia yra būtent Rusijai?

Kai kam naudingą neapykantos ugnį tarp tautų pakurstyti nesunku. Per pastaruosius metus pavyzdžių netrūko:

Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje vadovo šovinistiniai pareiškimai apie būtinybę lietuviams integruotis į Vilniaus kraštą;

Lietuvių politikų karštas priešinimasis, kad būtų realizuota žmogaus teisė į pavardės rašymą originalo kalba pase, jei tai rašoma lotyniško pagrindo rašmenimis. Nesvarbu, kad tai nesukels jokių žymesnių nesklandumų visuomenėje, nesvarbu, kad tai žymiai aktualiau yra netgi ne lenkams, lietuviams, kurie gyvena mišriose santuokose su germanų, skandinavų ar anglosaksų tautų atstovais ar šiose santuokose gimusiems vaikams;

Karinga Lenkijos, o kartais ir Lietuvos politikų povyza vienas kito atžvilgiu.

Tokiame fone tikėtis sklandaus bendradarbiavimo, racionalaus šveitimo problemų sprendimo (pavyzdžiui, kad Vilniaus krašte lietuviškos mokyklos nebūtų diskriminuojamos, o lenkiškose būtų gaunamas Lietuvoje būtinas išsilavinimas) tikėtis sunku. Visa tai tikrai nenaudinga ir geros valios bei sveiko proto žmonėms.

Išvada viena – sveiko proto reikia santykiams tarp tautų. Reikalaukime to iš kitų, o svarbiausia – elkimės taip patys.

Rodyk draugams