Nevyriausybininkams: trumpiname distanciją, nurenkame barjerus

2012 01 26 Remigijus Šimašius Ekonominė politika, Teisinė politika

Šią savaitę jau trečius metus iš eilės sudalyvavau nevyriausybinių organizacijų (NVO) forume, kurį organizuoja… Microsoft. Microsoft turi savo planų – parodyti kaip myli pilietinę visuomenę ir, netgi, nemokamai jai duoda programų licencijų. O man tai – gera proga susisteminti ką pavyko pasiekti gerinant NVO padėtį ir tai papasakoti. Nei šis nei tas būtų kai kuriomis mintimis nepasidalinti ir su savo skaitytojais.

NVO Steigimasis. Jau rudens naujos viešosios įstaigos bei asociacijos gali steigtis pigiau ir paprasčiau: sutaupyti kelis šimtus litų, kuriuos mokėdavo notarui, ir sutaupyti kelis vizitus į įvairias kontoras. Tai tiems žmonėms, kurie turi (arba ta proga įsigyja) elektroninio parašo sertifikatus ir kuria NVO pagal patvirtintus tipinius steigimo dokumentus. Žodžiu, paprasta, patogu, modernu.

Steigimasis – svarbus žingsnis, turintis ir svarbią simbolinę reikšmę. Tačiau dar svarbiau, kas vyksta paskui. Juridinių asmenų registras jau modernizuojamas taip, kad NVO valdymo organų sprendimai galės būti priimami (ir tuo pačiu registruojami) virtualioje registro aplinkoje.

Tai reiškia, kad susirinkimas galės būti distancinis, bus galima naudotis dokumentų šablonais, nebereikės atskirai nešti dokumentų registruoti. Vėlgi – paprasčiau, patogiau.

Neliečiamo kapitalo fondai. Jau esu apie tai rašęs – Lietuvoje esančių ar su Lietuva susijusių turtingų žmonių nėra tiek jau mažai. Nors daugelis juos laiko godžiais beširdžiais, tačiau dauguma jų kuria dėl kūrybos džiaugsmo ir nestokoja idėjų bei noro dalintis.

Seimui praėjusiais metais pateikiau įstatymo projektą (beje, projektą iniciavo piliečių grupė), kuris numato aiškų ir saugų mechanizmą kaip tokie žmonės galėtų paremti ilgalaikius NVO projektus. Pinigai būtų laikomi ir investuojami, o naudojamas tik kapitalo prieaugis.

Galiu tik priminti, kad tokiais pagrindais veikia nemažai stipendijų fondų JAV, arba garsusis Nobelio fondas Švedijoje.

Šis įstatymas, tikiuosi, bus priimtas jau pavasario pradžioje, nes Seime jau sėkmingai praėjo beveik visas procedūras.

Kiti įstatymai. Nevarginsiu jūsų detaliais pristatymais, tačiau panašioje stadijoje yra ir dar bent du įstatymai. Asociacijų įstatymas numato lankstesnę šių NVO valdymo formą. NVO finansavimo įstatymas įveda tam tikrus skaidrumo principus, kai pinigus NVO skiria valstybės institucijos.

Grupės ieškinys. Kaip tik šią savaitę visuomenės ir įvairių institucijų dėmesiui atidaviau įstatymų pakeitimų paketą, įteisinantį grupės ieškinį. Pagal jį grupės ieškinį galės teikti ir asociacijos. Manau, tai nauja dirva, kuri ko gero jau senokai turėjo būti parengta NVO įgyvendinant savo misiją.

Projektai buvo rengiami kruopščiai, metodiškai ir atsakingai. Produktą turime subalansuotą, tad manau, kad vėliausiai nuo kitų metų ši grupės ieškinio idėja taps realybe.

Teisėkūros atvirumas. Viešą interesą, kaip jis bebūtų suprantamas, ginančioms NVO ypatingai svarbu, kad valdžia dirbtų skaidriai. Tad primenu, kad jau kadencijos pradžioje iniciavau esminį pokytį.

Visi ministerijų rengiami teisės aktų projektai yra vieši nuo tos dienos, kai jie išsiunčiami kitai valstybės įstaigai. Nebereikia jokio projekto viešinimo, nes projekto išsiuntimas (o tai būtina tarpinė stadija, prasidedanti tik parengus projektą) įvyksta jo patalpinimo viešoje Seimo informacinėje sistemoje būdu. Prisimenu kaip buvo kalbama kad viešinimas brangus ir sudėtingas procesas. Pasirodo, kad brangumo nulis, patogumo daugiau, o patį rezultatą siūlau įvertinti čia.

Kas dar? Yra dar dalykų, kuriais savo skaitytojų nevarginsiu. Tačiau noriu vieno dalyko paprašyti. Jei kas praleista, pražiūrėta – duokit man žinią. Dar turiu laiko nemažai ką įgyvendinti. Iš NVO, kaip ir bet ko kito, turi būti reikalaujama įveikti kuo mažiau barjerų ir nubėgti kuo mažesnę distanciją, kad galima būtų pradėti dirbti ir siekti savo tikslų.

Rodyk draugams