Atsipeikėkim. Įstatymas gina ir mušamus vaikus
Šį straipsnį buvau pradėjęs rašyti vasarą. Bet atidėjau. O prisiminiau vėl po to, kai žymusis prodiuseris Kristupas Krivickas pasididžiuodamas viešai papasakojo kaip vaikus reikia bausti, aiškiai duodamas suprasti, kad diržas ir šiaip mušimas yra tiesiog būtinas.
Taigi, du klausimai. Pirma, ar vaikus galima mušti, ar tai į gera? Antra, ar tai leidžia teisė?
Vaikus mušti – kvaila ir žema
- Jei kam atrodo, kad šie vaikai yra laimingi ir gerai išauklėti – čia toliau nebeskaitykit, o eikit aiškintis kas ir kodėl Jus vaikystėje mušė. Gal padės.
Atsakyti į pirmą klausimą, manau, lengva, jei gerbi save, savo vaikus ir nori, kad jie išaugtų laisvi ir atsakingi žmonės, kurie vėliau nemuštų savo vaikų, o galbūt ir savo tėvų.
Aišku, kad vaikų mušti negalima. Ir dėl to, kad tai kėsinimasis į kitą žmogų (taip taip, vaikas – irgi žmogus!). Ir dėl to, kad fizinės bausmės neatneša taip pageidaujamų auklėjimo rezultatų, nebent trumpalaikę saviapgaulę.
Augindamas tris netgi labai puikius vaikus vis tiek žinau, kad ne viskas visada paprasta. Su vaiku bendrauti tenka ne tik žodžiu ir apsikabinimais. Nutempti nuo saldainių lentynos parduotuvėje, ar nuo atviro elektros laido – tikrai galima. Yra ir ribinių situacijų. Jei prie tos ribos priartėji, vėliau lieka kartėlis. Bet bausti smurtu yra žema. Kaip galima to nesuprasti?..
Kam reikia plačiau – paskaitykite čia http://vaikystes-sodas.lt/Austejos-blogas/kodel-vaikus-musdami-auklejame-o-suaugusius-smurtaujame/10658.
Vaikus mušti draudžia net ir Lietuvos įstatymai
Kitas klausimas – ar teisė draudžia mušti vaikus – deja, kažkodėl daug kam atrodo daug sudėtingesnis.
Nesileisiu į prigimtinę teisę ir samprotavimus kas yra vaikas – tėvų nuosavybė ar savarankiškas žmogus. Paliksiu nuošalėje kol kas ir paprotinę teisę, bei nevienareikšmį suvokimą tarp Lietuvos šeimų, kas yra galima, o kas ne. Pažiūrėkime į įstatymus.
Keletą kartų iš skirtingų žmonių išgirdau, kad Seimas „leido mušti vaikus“. Nežinau kur ir kada tai įvyko. Laikau tai didžiuliu nesusipratimu. Pirma, Seimas nieko neleido. Jis tiesiog niekada nepriėmė jokių įstatymų pataisų, kurios atskirai ir pabrėžtinai kalbėtų apie smurto prieš vaikus draudimą. Antra, vaikų mušimas ir šiandien yra uždraustas, tik kai kam turbūt patogiau to nematyti.
Kad suvoktume jog vaikų mušimas jau yra draudžiamas, turime įvertinti tris įstatymus.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas teigia, kad tėvai turi galimybę pasirinkti kaip auklėti savo vaikus. Ir, neslėpkime, tai surašyta tokia kalba, kad ji gali padrąsinti kai kuriuos smurtautojus:
„1. Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą.“
Galima be galo diskutuoti ką reiškia „drausminti“ konkrečiu atveju. Tačiau aišku viena – laisvą nuožiūrą kaip drausminti riboja tai, kad pasirinkta priemonė neturi būti žeminanti ar žalojanti. Kur riba, turbūt ne visi supranta vienodai. Tačiau ši riba yra, ją nurodo įstatymas. Bent jau man visiškai aišku, kad vaikų mušimas kaip bausmė yra akivaizdžiai už šios ribos, todėl neleidžiamas.
Dar turime Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Populiaru manyti, kad jis saugo tik smurtą patiriančias moteris. Tačiau taip nėra. Saugo jis ir smurtą patiriančius vyrus (kurie dar dažniau nei moterys apie tai tyli). Juo labiau jis saugo smurtą patiriančius vaikus.
Galiausiai turime Baudžiamąjį kodeksą, kuris aiškiai kalba apie smurtą ir apie atsakomybę jį naudojantiems. Štai nuostata apie „švelniausią“ smurto pasireiškimą:
„140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas
1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų.
3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
Taigi, priemonių turime. Tačiau ar jas naudojame? Ar pareigūnai, saugantys mus nuo smurto, žino, kad jie turi saugoti ir vaikus nuo artimų žmonių smurto? Atsakymas, deja, – nelabai. Susidaro įspūdis, kad kartais atskirų institucijų pareigūnams mieliau demonstruoti savo bejėgiškumą nei naudotis įstatymais suteiktomis priemonėmis.
Mano žinia paprasta – net jei Seimas mūsų įstatymų nepadarė tikslesniais ir aiškesniais, tai dar nereiškia, kad dabartiniai įstatymai leidžia vaikus mušti. Ne tik neleidžia, bet ir įpareigoja imtis priemonių, kad taip nebūtų. Ir čia kaip visada – visiems belieka dirbti savo darbą.
Autorius: Remigijus Šimašius
Kalėjimų sistema pagavo pokyčių bangą Apie tai, kas vieša ir privatu
Comments are currently closed.
17 Responses to “Atsipeikėkim. Įstatymas gina ir mušamus vaikus”
Remigijus Šimašius
Follow Us!
Įstatymais šiuo klausimu manau reikia naudotis tik kaip kraštutine priemone. Tai būtina diegti ir įdiegti į žmogaus sąmone, kaip natūralų blogį.
Be abejo. Dėl to gal ir net nereikia keisti įstatymo, klaidingai besivaikant visiško aiškumo, o tiesiog šiandien dirbti protingai.
O aš verdu dabar tame, smurtas akivaizdus, bet į biurokratus, kaip į sieną. Vaikų teisių vedėja, tvirtina, kad tėvai susitvarkė ir vaikus reikia gražint į šeimą, nors begalė faktų ir anoniminių (bijo ir kaimynai smurtautojo) skundų rodo, kad vaikai negali augti toje smurto aplinkoje. Suaugęs dar renkasi, o ar gali pasirinkti vaikai?
http://eglesnamuciai.blogspot.com/2012/11/kasdienybe-musu.html
Egle, ačiū už tai. Tik nesupratau – o tai kaip į Jūsų šiuos pastebėjimus vaiko teisių apsaugos tarnyba reaguoja? Ar jiems nepasakėt tiesiai? Ar jie kokių kitų motyvų turi?
Sakėme tiesiai, yra prašymas visiems 4 vaikams dėl laikinos globos, yra teta, mačiusi mėlyną aštuonių mėnesių mergytės nugarą, šešiametė šaukia, kad nenori kalbėt su mama, nenori važiuot namo. Kalbant su soc. darbuotoja, stebinčia šeimą išgirstame, kad jie nevykdo reikalavimu, negražu ten viskas, bet vedėja vis vien tvirtina, kad šeima stebuklingai atsivertė, atviru tekstu siūlo pamiršti tuos vaikus ir nesikišti , kad neturiu teisių domėtis(globoju 3 tos šeimos vyresnius vaikus ir ji tai žino) .Tėvas įsiveržia į ligoninę, grasina medicinos darbuotojams (sesutės žodžiais, jos vos nesumušė)- policija neiškviesta, įvykis neužfiksuotas. Kaimynų skundai anonimiški- teisme jie nulis. Mama, šiuo metu mėlynu veidu vaikšto- smurto ir toliau šeimoje nėra. Akivaizdu, kaip bebūtų, vaikų teisių vedėjos nuomone, vaikams geriausia augti biologinėje šeimoje.
Užsiimsiu tuo.
Ačiū:)
Ka tai turetu reiksti?
Puikus/teisingas straipsnis, visuomenę reikia šviesti… 😉
Ir deja, taip, “kartais atskirų institucijų pareigūnams mieliau demonstruoti savo bejėgiškumą nei naudotis įstatymais suteiktomis priemonėmis.”
Aš kaip tik perskaičiau kitos blogger’ės įrašą – http://eglesnamuciai.blogspot.co.uk/2012/11/kasdienybe-musu.html – kuris deja parodo realybę dėl tokių įstatymų “neįgyvendinamumo”.
Panašu, kad dėl “3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.”, – tai jei vaikai dar mažamečiai, nežinantys tokių savo teisių, gyvenantys baimėje (taigi ir patys pasiskųst negalintys), o kaimynų anoniminiai skundai teisme neturi svorio (anonimiai, nes turbūt visas kaimas bijo smurtaujančio tėvo), o teisėtas atstovas, be abejo(?), bus tas pats smurtaujantis tėvas – taip ir lieka tie vaikai įkalinti “teisingumo pinklėse”…
Ir kam šiuo atveju priklauso geriau dirbti savo darbą? Poniai vaikų teisių vedėjai? O kaip gi paskatinti reikėtų?
Eglės parašymas (ir darbai) labai geri, manau. O dėl to skundo – jei muišamas mažametis, tai skundo nereikia, nes čia nebe pirma, o antra dalis.
Beje, pas mane G+ labai nebloga diskusija prie komentarų išsirutuliojo, kai ten paplatinau šį savo įrašą.
Mano nuomone, smurtauti puola silpni žmonės, nesugebantys su kitu susitarti ir norintys parodyti tariamą savo pranašumą. Juk paprasčiau užvožti, o ne paaiškinti, kas, kaip ir kodėl. Lygiai taip pat yra ir su rėkimu. Kai kurios mamos nuolat laido gerklę: “Tas negalima, anas negalima”, o štai, kodėl negalima nepaaiškina.
Aš taip pat nesuprantu ir tų žmonių, kurie sako, kad jie užaugo vienaip ir „nieko neatsitiko“, todėl ir kai su savo vaikais taip elgsis, tai irgi bus gerai.
Nors… Gal ir suprantu – tai yra nuoskaudos, kurią jie patyrė vaikystėje, ir kuri graužia juos iš vidaus tarsi askaridžių lervutės. Jie lieja savo vaikystės nuoskaudas ir keršija už jiems padarytas skriaudas. Tik keršija kažkodėl savo vaikams. Tai yra taip kvaila! Ir žiauru.
Aš savo vaikams noriu suteikti tiek galimybių, kiek tik sugebėsiu ir jei turiu kokių nuoskaudų tai pasistengsiu, kad jokių panašių mano vaikai nepatirtų.
Tai vadinasi Stokholmo sindromas, kuris pasireiškia tiek šeimose, tiek santykiuose su valdžia. Deja kadangi nuo jo kenčia dauguma žmonių, šiuo metu tiek smurtas šeimoje, tiek valdžia, yra “normalu”.
Kodėl įstatyme kalbama tik apie fizinį smurtą, kai ne mažiau paplitęs yra emocinis – psichologinis smurtas ir kuris žeidžia ir žaloja labiau už fizinį?
Na , viskas gražu, bet kodėl viskas eina iš vienos teisių varpinės, o kaip pareigos?
Gerbiamas R.Šimašiau, gal galėtume pakomentuoti šitą situaciją http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kriminalai/apie-smurta-mokykloje-prabilusi-mergaite-sulauke-grasinimu-mirtimi-201304092144.htm ar šitoje situacijoje tikrai nėra kaltų? Ar mūsų įstatymai tokie skylėti, ar taip puikiai visi sugeba kratytis atsakomybės?
Ačiū už atsakymą.
Ar nemanote , kad viskas eina iš vienos teisių varpinės, o pareigos nėra nei akcentuojamso , nei įstatymiškai reglamentuotos. Ir po to turime tokias problemas http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kriminalai/apie-smurta-mokykloje-prabilusi-mergaite-sulauke-grasinimu-mirtimi-201304092144.htm kai nėra kaltų, niekas nieko nematė , socialinės apsaugos nerasta, policijos taip pat. Ar neatrodo šiek tiek kraštutinis teisių akcentavimas?