Problema neslypi kitur

2012 12 10 Remigijus Šimašius Socialinė politika, Teisinė politika

– Kodėl nedirbi?

– Bijau suklysti, įstatymas neaiškus.

– Kodėl bijai suklysti?

– Nes spauda ištarkuos, teismas kaltu pripažins.

– Kodėl spauda ištarkuos?

– Todėl, kad kvailas sprendimas.

– Kodėl kvailas sprendimas?

– Todėl, kad baisu protingą priimti.

– O teismas kodėl kaltu pripažins?

– Todėl, kad argumentų apsiginti nėra.

– Kodėl argumentų apsiginti nėra?

– Todėl, kad įstatymas neaiškus.

– O tai įstatymai kodėl neaiškūs?

– Nes nenumatė tokios situacijos.

– O kodėl nenumatė?

– Nes galvojo, kad bus taikoma protingai.

– O kodėl protingai (būtent protingai, o ne tiesmukai, griežtai ar pan.) netaikoma?

– Nes nežinoma kaip, nes bijoma suklysti.

Štai tokiuose ir panašiuose uždaruose ratuose, deja, vis dar dažnai vartomės. Ir esame patenkinti. Kodėl taip sakau? Todėl, kad kiekvieną kartą, kai pasiūlau išeitį, nuolat kai kas atsitinka net tiems, kurie deklaruoja norį iš šių užburtų ratų išeiti: visada atsiranda daugybė, kurie rodo, kad problema kažkur „kitur“. Ir jie teisūs. Bet kartu baisingai klysta.

Teisūs dėl to, kad problema visada slypi visur – visame uždarame rate. Ir klysta dėl to, kad ydingą grandinę reikia tiesiog nutraukti. Ir bet kuri nutrūkusi grandis yra geras rezultatas. Tad reikia traukti tą, kurią nutraukti lengviausia.

Iš pirmo žvilgsnio paprasčiausiai atrodo pakeisti įstatymą. Dažnai taip. Nuo šiol mano darbas bus daugiausiai apie tai. Tačiau nereikia apsigauti – įstatymų keitimas nebūtinai geriausias kelias. Štai keli pavyzdžiai iš mano praktikos, kad daugybe atvejų sprendimas buvo kitur.

Pavyzdžiui, norėjo Google filmuoti gatves Lietuvoje. Valstybinę duomenų apsaugos inspekcija sakė, kad negalima, nes įstatymas to neleidžia. Pasigilinus paaiškėjo, kad leidžia. Ir Google street view jau filmuoja Lietuvoje (ir, tikiuosi, greitai galėsime tai pamatyti internete).

Arba, norėjo gerieji žmonės steigti gyvybės langelius. Dešimtmetį juos įtikinėjo, ir jie patys save įtikinėjo, kad įstatymai to neleidžia. Džiaugiuosi būdamas bendraautoriumi to aplinkraščio, kuris nuo A iki Z išdėstė, kodėl viskas yra leidžiama. Ir gyvybės langeliai jau Lietuvoje vos ne kas mėnesį išgelbsti po gyvybę.

Arba, aiškino visokios inspekcijos, kad net jei pažeidimas neesminis ir niekam jokia žala net potencialiai negali kilti, jos privalo bausti pagal įstatymą. Padiskutavom, pasiaiškinom realybę. Pasirodo, ne tik gali nebausti tokiais atvejais, bet tai būtų ydinga ir neįmanoma, todėl neatsakinga ir neprotinga net bandyti. Ir jau pradėta praktika, kad bausti reikia tik tada, kai tai būtina ir neišvengiama, o ne visada.

Todėl mielieji, ir mušamų vaikų atveju nepasakokite man, kad šiandien įstatymai nepakankamai aiškiai pasako, kad vaikų mušti negalima. O būtent taip nemaža dalis puikių žmonių man, deja, aiškina po mano blogo įrašo, kad įstatymas vaikus mušti visgi draudžia. Ne įstatymus reikia keisti, kad suvoktume, kad vaikus mušti yra negalima, o pagaliau savo mąstymą nukreipti į realų situacijos įvertinimą ir realių priemonių pritaikymą.

Taip, galima bandyti keisti įstatymus, vis tiksliau apibrėžinėti tai, kas iki galo tiksliai neapibrėžiama. Galiausiai tai reikš kelis metus tuščiai ginčytis Seime (ir dar ko gero galiausiai nieko protingo nepriimti, kaip ir įvyko anoje kadencijoje). Dar daugiau – įstatymo tariamas aiškumas gali būti pragaištingas, nes jis gali sukurti iliuziją, kad problema labai paprasta ir sprendžiama vienu ypu, ir kad vienas atseit paprastas standartas pritaikomas bet kuriai situacijai. Kad taip nėra, jau rašiau savo ankstesniame įraše.

Beje, o jei to aiškumo kam trūksta – tai kur jis. Tie, kas dangstosi įstatymo nebuvimu, jo tiesiog nepateikia. Kodėl? Galbūt todėl, kad lengviau suversti kaltę kažkam kitam, nei imtis veiksmų.

Tačiau jei nereikia naujų įstatymų, tai visgi labai reikia paimti ir padaryti (ne pasiskųsti, kad negalima padaryti, o būtent padaryti!), kad vaikai tiesiog būtų apginti nuo mušimo. Pabrėžiu – apginti ne nuo auklėjimo, ne nuo tėvų valdžios įtvirtinimo, o nuo elementaraus mušimo, kurį jau šiandien draudžia netgi Baudžiamasis kodeksas (nors nebūtinai būtent jis turi būti pirmoji taikoma priemonė, kaip tai nėra ir neturi būti pirmoji priemonė bet kokio paauglių tarpusavio apsistumdymo atveju).

Kas mano, kad baudžiamosios atsakomybės mušus mažą žmogų galima išvengti prisidengus, kad mušimas buvo tik auklėjimas, tai paklausykit. Kai gausit kitą kartą per veidą nuo kaimyno, nenustebkite paaiškinimu, kad anas tik sportavo – užsiiminėjo boksu. Jei tai neaišku tiems, kas turi apsaugoti vaikus, tai jokie įstatymų pakeitimai čia nepadės.

Tad kreipiuosi į visus geruosius žmones – jei matome kas negerai, pavyzdžiui, mušamas vaikas, tai neieškokime pateisinimų ir pasiteisinimų kodėl taip yra, o suraskime tiesiausią būdą padaryti, kad taip nebebūtų. Problema niekada neslypi niekur kitur kaip tik mūsų nesugebėjime ją tiesiog imti ir išspręsti.

P.S. Pas mus gaji dar viena pasakėlė – kad šiandien vaikai gali viską, įskaitant ir mušti kitus vaikus. Kad prieš tokį neatsakingą vaikų veikimą jokių priemonių nei tėvai, nei mokytojai, nei niekas kitas neturi. Bijau, kad tų priemonių neturi tik tie, kurių galvoje tegyvena tik tokios priemonės kaip diržas, kumštis ar smūgis koja.

kultūriniai pastebėjimai, Socialinė politika, Teisinė politika, vaikai, Verslo priežiūra, viešasis valdymas, žmogaus teisės

Apie tai, kas vieša ir privatu Ginklai, laisvė, kiti nesusipratimai