Remigijus Šimašius

neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms

Trumpa esė balvonų tema

11703272_657430987726572_7535081288757664064_o#‎Balvonai‬ nukeliaus nuo tilto. Ir tai labai gerai, nes nei javų pėdas, nei kareivių korpusai nebegrės praeivių gyvybei.

Galėsim ir iki paskutinio siūlo išsidiskutuoti, koks turi būti jų tolimesnis likimas.

Bet kas gi jie – tie balvonai? ‪#‎Liūdna‬ tai tema ir nejauki. Bet turim tai pasakyti sau patiems.

Kareiviai, kariavę ne savo karą ne savo žemėje. Kuriems degtinės įpildavo prieš beviltišką ataką, o už nugaros, jei sugalvotų atsitraukti, stovėjo paruoštas savų kulkosvaidis.

Kolūkiečiai – kolūkio pirmininko/tijūno ganomi baudžiauninkai, kurių žemę ir kitą turtą nusavino. Kurių kantrų darbą pamažu keitė nuolatinės išgertuvės. Kurių prasimaitinimo šaltinis buvo primityvus natūrinis ūkis bei kiaulės, nupenėtos vogtais pašarais.

Darbininkai, kurių darbo vieta buvo tuo geresnė, kuo daugiau iš ten buvo galima pavogti (mėsos kombinatas kaip tobula viršukalnė). Kurie kaip išganymo laukė talono sofai, arbatos servizui, ar kelialapio prie jūros, o belaukdami desperatiškai dairėsi blato.

Studentai, kurie ne studijavo, o kalė. Ir dažniausiai tai, ką visišku kliedesiu laikė ir jie patys, ir jų dėstytojai. Bet kalė stropiai, nes nuo to priklausė, kokiame kampe ar užkampyje gaus darbo paskyrimą, ir ar greitai užsitarnaus paskyrą butui.

Šiuos herojus, tiksliau, jų kitą – neegzistuojančią ryžtingai didvyrišką pusę – tapė, aprašė, liejo menininkai – Milošo “Pavergto proto” herojai, turėję kurti taip, kaip jiems liepė, ir šlovinti tai, ką liepė. Ir darė jie tai kokybiškai – kad taptų kūrėjų sąjungos nariais ir gautų atlyginimą, šiltnamines kūrybos sąlygas, prestižinį būstą bei džiaugtųsi galį įsigyti etno sodybą. O kad širdis nebūtų tuščia – šiai kūrybai net suteikė kažkokią prasmę.

Ir visa tai buvo čia, pas mus. To dalelė yra mumyse, mūsų tėvuose, mūsų seneliuose ir proseneliuose.

Gal dėl to tos skulptūros taip ir erzina – nes nepatinka mums toji mūsų dalis. Nenorime, kad ji būtų ir pas mūsų vaikus ir anūkus. O ir pačios skulptūros yra apie melą.

Gal kai suprasime šiuos dalykus, tai mažiau bus ir pykčio. Nesvarbu – už skulptūras ar prieš jas. Gal galėsime gyventi savo gyvenimą ir priimti, kad mes esame tokie, kokiais tapome ir kokiais siekiame būti, o ne tokie, kokiais mus norėjo padaryti sovietai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos