Apdovanojimas dėl laisvės ir atminties

2011 10 21 Remigijus Šimašius Asmeniškumai

Užvakar Vengrijoje turėjau garbės atsiimti aukštą Vengrijos valstybinį apdovanojimą – Komandoro kryžių „Už nuopelnus”. Noriu pasidalinti ir su jumis tomis mintimis, kurias sakiau atsiimdamas apdovanojimą.

Apdovanojant gana bendrai paminima, kad jis skiriamas už nuopelnus padedant Vengrijai siekti pirmininkavimo ES tikslų, už bendrų Europos vertybių puoselėjimą skatinant bendrą atmintį apie totalitarinius nusikaltimus.

Realiai suvokiu, kad šis apdovanojimas susijęs su tuo, jog mums kartu pavyko pasiekti, kad ES aiškiai ir nedviprasmiškai įvardintų, kad visi totalitariniai nusikaltimai yra smerktini, visų jų aukos – vienodai gerbtinos ir atmintinos.

Prieš metus, kai Vengrija dar tik ruošėsi pirmininkavimui, Budapešte įtikinėjau Vengrijos teisingumo ministrą ir Lenkijos (dabartinės pirmininkaujančios šalies) teisingumo ministrą, kad mes turime pasiekti, kad Taryba priimtų išvadas ir aiškiai įvardintų bendrą ES poziciją dėl totalitarinių nusikaltimų. Tuomet neatrodė, kad rezultatas lengvai pasiekiamas. Atrodė, kad jis gal ir visai nepasiekiamas, turint galvoje, kad kai kurių ES šalių kultūroje komunizmas yra idealizuojamas, o komunizmo palyginimas su fašizmu toli gražu neatrodo savaime suprantamas.

Galbūt apdovanojimo įteikimas kaip tik yra gera proga atsiprašyti, kad tuomet buvau per daug įkyrus ir per daug spaudžiau savo kolegas ryžtis šiems darbams. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad mūsų bendrų pastangų dėka turime bendrą rezultatą – tiek komunistiniai, tiek nacionalsocialistiniai nusikaltimai ES yra pasmerkti bei įvertinami taip pat kaip ir bet kokie kiti „-istiniai” totalitariniai nusikaltimai.

Kartu noriu pasakyti, kad apdovanojime minimos bendros Europos vertybės nėra tik tušti žodžiai. Apdovanojimą gaunu 1956 m. Vengrijos revoliucijos metinių iškilmėse. Tuomet revoliucija buvo sutriuškinta.

Manau, kad Vengrijos revoliucija tuomet pralaimėjo ne todėl, kad Sovietų Sąjunga buvo labai stipri. Ji pralaimėjo dėl Centrinės Europos vienybės stokos.

Juk 1956 metai buvo kaip tik keli metai po to, kai galutinai numalšintas pasipriešinimas sovietams Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Vakarų Ukrainoje. Kitos gi Centrinės Europos šalys buvo izoliuotos nuo Vengrijos įvykių.

Prieš dvidešimt metų sovietų režimas darė paskutinius savo nusikaltimus Centrinėje Europoje. 1991 metais pats su tėčiu stovėjau prie parlamento kaip dalis gyvojo skydo laisvei apginti. Ten buvo ir mano žmona, kurios tuo metu nepažinojau, ir daugybė kitų jaunų žmonių.

Kodėl mes laimėjome tada? Ne tik todėl, kad buvome pasiryžę. Laimėjome ir todėl, kad solidarumą, pagalbą parodė daugybė šalių. Į Seimą atvyko daugybės šalių parlamentarai, masinės palaikymo Lietuvai demonstracijos vyko net Maskvoje.

Prieš dvidešimt metų Lietuva nebuvo tokioje pat situacijoje kaip kartu su savo kaimynais pokaryje, kaip Vengrija 1956 metais, kaip Čekoslovakija 1968 metais, kaip Lenkija 1980 metais. Prieš dvidešimt metų buvo daugiau vienybės ir tai padėjo laimėti mums visiems.

Tai, kad mums kartu pavyko pasiekti svarbių rezultatų Europos Sąjungoje pasmerkiant visus totalitarinius nusikaltimus, kad mus palaikė ir Vakarų Europos šalys, suteikia viltį, kad tokia vienybė mus sutelktų ir iškilus problemoms ateityje.

O pabaigai noriu padėkoti ir nusilenkti ne tik visiems, kurie kovojo už laisvę ar nukentėjo nuo totalitarizmo, bet ir valstybės tarnautojams Teisingumo bei kitose ministerijose, o taip pat savo užsienio kolegoms, kad šie dalykai yra neužmirštami ir tinkamai įvertinami.

Rodyk draugams