Apie viešuosius ir privačiuosius interesus

2010 04 09 Remigijus Šimašius Asmeniškumai

Viešieji ir privatūs interesai – sritis, sulaukianti ypatingo jautrumo. Tačiau jautrumas, mano supratimu, nebūtinai visada veda prie adekvatumo. Pateiksiu du pavyzdžius, su kuriais teko susidurti, ir kurie iliustruoja, kad su mūsų supratimu apie viešųjų ir privačiųjų interesų derinimą, mano nuomone, ne visada viskas tvarkoje.

Pirmas pavyzdys – motinystės (tėvystės) išmokos. Prieš porą savaičių Vilniaus centre su šeima vaikščiojau po ūkininkų mugę. Vienas žmogus priėjęs prie manęs nusistebėjęs (ir turbūt pasipiktinęs) pareiškė, kad aš elgiuosi nenuosekliai ir jam nesuvokiamai. Mat viešumoje pasisakinėju prieš šiandienines dideles motinystės (tėvystės) išmokas, o štai pats vežimėlyje vežuosi metų neturinčią atžalą. Suprask, kas jau kas, bet jaunas tėvas tikrai turėtų suvokti kaip svarbu yra dosnios motinystės (tėvystės) išmokos.

Žmogui klausimas (priekaištas) pasirodė labai natūralus. Tačiau mane jis šokiravo. Aš tikrai nuo pat pradžių (dar kai ankstesnės kadencijos Seimas beveik vieningai manė, kad gali sau leisti būti dosnus) pasisakiau ir dabar pasisakau, kad dabartinės išmokos yra neadekvačiai per didelės. Jei mano pozicija šiuo klausimu būtų suformuota to, kad mano šeimai yra geriau gauti didesnes išmokas – tai būtų tiesioginis ir akivaizdus viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktas bei jo sprendimas viešųjų interesų (kaip aš juos suprantu) nenaudai.

Galiu atskirti viešą ir privatų gyvenimą. Viešame gyvenime kaip politikas palaikau nebūtinai tai, kas naudinga mano privačiam gyvenimui šiandien. Jei to negalėčiau, jei aš jausčiau, kad šeimos interesai man daro įtaką priimant politinius sprendimus, mano pareiga būtų nusišalinti nuo sprendimų priėmimo.

Žinoma, supratimas apie mūsų pačių, mūsų vaikų, šeimos gerovę, perspektyvą, manau, neatsiejamas nuo sprendimų priėmimo. Privatus patyrimas kaip sprendimų variklis vargu ar yra savaiminis blogis. Bet jei kalbame apie trumpalaikę individualią naudą (pavyzdžiui, dosnios socialinės išmokos gavimas šiandien), tuomet pasikartosiu – asmeninė situacija yra pagrindas nusišalinimui nuo sprendimo priėmimo lygiai taip pat kaip buvimas akcininku bendrovėje, kuri gaus tiesioginę naudą iš viešo sprendimo ar kitais panašiais atvejais.

Antras pavyzdys – politikai žiniasklaidoje. Prieš kelis mėnesius per Vyriausybės valandą Seime sulaukiau klausimo su priekaišto gaidele. Klausimo esmė – kodėl tiek mažai dėmesio skyriau Teisingumo ministerijos organizuotam Konstitucijos egzaminui, kodėl nevažinėjau po visur ir nedalyvavau įvairiuose renginiuose.

Mano atsakymas paprastas. Manau, kad politikui nedera viešai reklamuotis renginiuose ir žiniasklaidoje, kai tai yra daroma už mokesčių mokėtojų pinigus. Jei renginį finansuoja ministerija, nemanau, kad tai turi tapti viešumo tribūna politikui. Bent jau aš ir mano viceministrai laikomės tokio standarto.

Vėlgi, suprantu kad nereikia perlenkti lazdos. Politikas turi dalyvauti tam tikruose renginiuose netgi tada (o kartais ypač tada), kai jie finansuoti jo vadovaujamos institucijos. Dažnai tai yra tiesiog pareigos atstovauti valstybę vykdymas. Tačiau saikas, padorumas ir sveikas protas turi nubrėžti ribas. Deja, realybė, ypač buvusioje Vyriausybėje, buvo tokia (įskaitant, kiek teko girdėti, ir su tuo pačiu Konstitucijos egzamino projektu), kad tos ribos kartais brėžiamos per toli.

Rodyk draugams