Apie Darbo kodekso normalizavimą

2010 05 14 Remigijus Šimašius Ekonominė politika

Nors dažniausiai kalbama apie darbo kodekso liberalizavimą, nemanau, kad tai tinkamas terminas. Vargu ar dabartinį reglamentavimą galime vadinti net ir normaliu, kai darbuotojui draudžiama tartis su darbdaviu dėl daugybės dalykų. Ar normalu, jei negalima paprastai susitarti dėl lankstaus darbo grafiko? Arba laisvai suderėti dėl darbo tam tikram terminui?

Nenuostabu, kad toks reglamentavimas prisideda ir prie bedarbystės. Niekas neįdarbins darbuotojo, jei yra galimybė (bet, suprantama, ne garantija), kad verslas gali plėstis, nes nepasitvirtinus šiai galimybei darbuotojo atleidimas bus neįmanomas ar sunkus. Joks verslas nesiners sau tokios kilpos ant kaklo, net jei tai reiškia galimybių sau ir darbuotojams praradimą.

Retas įdarbins papildomus darbuotojus, jei jo užsakymai svyruoja ir vieną dieną ar savaitę reikia dirbti daugiau, o kitą – nėra ką veikti. Jei neleidžiama dirbti lanksčiai, bus dirbama tiesiog mažiau. O pinigų kai nedirbi, kaip žinia, nei verslininkui, nei, atitinkamai, darbuotojui, niekas nemoka.

Po ilgų derybų tarp Vyriausybės, verslo asociacijų ir profsąjungų pagaliau pavyko pasiekti tam tikrų kompromisų. Vyriausybė pateikė Seimui projektus, pagal kuriuos galima išspręsti nemažai šiandien esančių problemų. Numatytos didesnės galimybės sudaryti terminuotas sutartis, nustatyti lankstesnį darbo grafiką, paprasčiau sutarti dėl darbuotojo atleidimo (tuo pačiu išmokant jam didesnę kompensaciją).

Kiek neramina streikų skelbimo palengvinimas. Graikijos sindromas būtų katastrofa Lietuvai. Tačiau turiu pabrėžti, kad tai iš tikrųjų yra ne tiek palengvinimas, kiek aiškesnis reglamentavimas.

Vyriausybės pasiūlytas Darbo kodekso normalizavimas – geras žingsnis. Tikiuosi, kad Seimas jam pritars, o svarstant siūlomus pakeitimus juos vertins ne kaip liberalios politikos nuostatas, iki kurių, kaip minėjau, dar toli, o kaip žingsnį link normalaus reguliavimo.

Vis dėlto apmaudu, kad iš šio paketo iškrito kai kurie dalykai, kurie darbo santykių reglamentavimą būtų ir priartinę prie tokio, kurį galima būtų laikyti normaliu. Pateiksiu porą pavyzdžių.

Pirma, kažkodėl siūloma, kad dalis nuostatų galiotų laikinai, du metus. Pavyzdžiui, nuostatos dėl lankstesnio terminuotų darbo sutarčių sudarymo ar dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio valia, netaikant įspėjimo termino. Šie pakeitimai neturėtų būti siūlomi kaip laikinos antikrizinės priemonės ir būtų naudingi ilgalaikėje perspektyvoje, tad kodėl turėtume įtvirtinti jų laikinumą?

Kitas neadekvatumas, kurio kažkodėl nedrįsta atsisakyti – reikalavimas visose, net mikroįmonėse sudaryti kolektyvines sutartis norint sutarti dėl tam tikrų dalykų, pvz., dėl nemokamų atostogų suteikimo ar darbo apmokėjimo sąlygų. Sutikime, gana keistas žanras, kai kolektyvinė sutartis yra, tarkime, dviejų ar trijų darbuotojų kolektyve… Bent jau mažose įmonėse dėl tokių dalykų būtų galima sutarti ir paprasčiau – darbo tvarkos taisyklėmis ar tiesiog individualiai.

Daug kartų tokie pakeitimai buvo išvadinti darbuotojų pažeidžiamumo didinimu. Tačiau galimybių padidinimas nėra pažeidžiamumo didinimas, nors daugiau (šiuo atveju ne tiek ir daug – darbą) turintis žmogus ir turi daugiau ką prarasti. Lankstesnės galimybės tartis atneštų abipusę naudą.

Rodyk draugams