Tarnybinė etika kreivų veidrodžių pasaulyje

2011 04 04 Remigijus Šimašius Socialinė politika, Teisinė politika

Prieš pereidamas prie esmės turiu deklaruoti visą eilę savo sąsajų ir asmeninių interesų su aptariamu klausimu:

rašau apie žmogų, su kuriuo ilgą laiką kartu dirbau ir darbas galiausiai peraugo netgi į asmeninę draugystę;

šis žmogus dar neseniai dirbo pareigose, kurias prieš keletą metų užėmiau aš;

pritariu toms mintims, už kurių išsakymą mūsų demokratinėje valstybėje nuo etikos sargų jis gavo barti.

O reikalo esmė tokia. Giedrus Kadziauskas, tapęs Ūkio viceministru, klausiamas nuomonės apie kasos aparatus pasakė, kad po kurio laiko reikėtų įvertinti ar šis reguliavimas pasiteisino.

Pasakė visiškai teisingai ir pagal šios Vyriausybės deklaruojamus principus. Vertinti naujų reguliacinių priemonių efektyvumą numato šios Vyriausybės programa, jos teikiami įstatymai Seimui, kiti nutarimai.

Tariamą problemą VTEK vadovas iškėlė dėl to, kad Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kuriame Giedrius Kadziauskas dirbo iki tol, apskritai pasisakė prieš kasos aparatų privalomą diegimą į naujas sritis.

Pasak VTEK vadovo, iš privataus sektoriaus atėjęs asmuo metus laikomas susijęs su buvusia darboviete, todėl tokių dalykų komentavimas gali būti laikomas interesų konfliktu.

Būtų visiška tiesa, jei naujas viceministras pasakytų, kad buvusiai darbovietei reikia skirti valstybinius užsakymus. Tačiau nematyti, kad šiuo atveju situacija visai kita, yra mažų mažiausiai netoliaregiška. Pateiksiu keletą argumentų.

Giedrius Kadziauskas apskritai Ūkio viceministru pradėjo dirbti dėl to, kad Ūkio ministras, kaip jis pats teigia, teigiamai vertino jo darbus dirbant institute.

Jei institute žmogui sėkmingai pavyko analizuoti verslo sąlygas ir teikti dėl to pasiūlymus valdžiai, dirbti saulėtekio komisijoje, tai pasirodė priimtina ministrui – ar tai reiškia, kad būtent šiais klausimais viceministras užsiiminėti negali?..

Kaip su kitais atvejais? Jei iki tol buvau Vilniaus universiteto teisės fakulteto dėstytojas, reiškiau mintis apie teisę, tai tapęs ministru turėčiau apie teisę nebekalbėti? Ar kalbėti, tačiau kitaip nei iki tol?

O ar gydytojas, tapęs sveikatos ministru, turėtų nustoti kalbėti apie mediciną (bent jau taip, kaip kalbėjo būdamas gydytoju)?

O jei profesinės sąjungos aktyvistas išrenkamas Seimo nariu – ar jis Seime turi atstovauti jau visus rinkėjus, bet gink Dieve nebekalbėti apie darbo santykius iš darbuotojo pozicijų?

Tęsti, suprantama, galima be galo. Aišku tik viena. VTEK pirmininko pateiktas traktavimas užduoda esminį klausimą – ar užėmus politinio pasitikėjimo pareigas reikia išsižadėti visko, ką iki tol darei?.. Tada ir bus taip, kaip kad nesenai komentavau kai kurių konservatorių norą įvesti progresinius mokesčius: konservatoriai bus renkami kaip dešinieji, o elgsis kaip socdemai, ir atvirkščiai.

Nemanau, kad bus kam nors (o ypač etiniais aspektais) geriau, jei žmogus bus kviečiamas užimti pareigas dėl savo darbų ir minčių, bet nuo pareigų užėmimo momento jų turės išsižadėti. Taip pat nemanau, kad toks traktavimas, kokį pateikė VTEK pirmininkas kyla iš įstatymo ar Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo.

Esu už tai, kad vieši ir privatūs interesai būtų atskleidžiami, kad būtų preciziškai žiūrima kaip jų nesupainioti. Kai kur, manau, šių standartų nesilaikoma labai skrupulingai. Tačiau tai nereiškia, kad vardan interesų tariamo nepainiojimo reikia pametus protą keliauti į kreivų veidrodžių karalystę.

Rodyk draugams