Verslo priežiūros pokyčiai

2011 04 12 Remigijus Šimašius Ekonominė politika, Socialinė politika

Pirmadienį Vyriausybė pritarė mano ir Ūkio ministro teiktai ataskaitai apie tai, kaip sekasi įgyvendinti verslo priežiūros reformą.

Ta proga noriu pasidalinti su jumis ataskaita (nenustebkite, ten įvardinti ir teigiami, ir neigiami dalykai), trumpa prezentacija ir Vyriausybės pasitarimo protokolu, kuriame kalbama apie būsimus veiksmus.

Papildomai noriu pasidalinti tam tikrais pastebėjimais.

Pirma, priežiūros institucijos pamažu reformuojasi ir pratinasi prie naujų standartų. Atsiranda naujų gerų praktikų pavyzdžių. Pavyzdžiui, vis dažniau iš anksto informuojama apie planinius patikrinimus, daugiau aiškumo apie tai, pagal kokius teisės aktus yra tikrinama, daugiau dėmesio skiriama konsultacijoms, galiausiai – elementariam mandagumui ir supratingumui.

Antra, pamažu pradedama suvokti, kad verslo priežiūros reforma yra ne tam, kad verslas galėtų daryti „bet ką“. Taip, reguliavimas turi būti mažesnis, tačiau rizikos vertinimas, prioritetų nusistatymas, konsultavimas padeda efektyviau siekti priežiūros tikslų. Ir atvirkščiai – buka kova su viskuo, kas formaliai neteisinga, orientavimasis tik į procesus ir biurokratizmą, tikslų pasiekti neleidžia.

Trečia, esminis lūžis vis dar neįvykęs. Ypač tai matau stebėdamas institucijas, kurios viduje bando diegti naujus standartus, ir visgi „nusigrybauja“.

Pavyzdžiui, kad ir Maisto ir veterinarijos tarnybos nevykęs reidas prie „be E“. Akivaizdu, kad negalima meluoti ant etikečių. Bet jei mes iš tikrųjų norime rūpintis vartotoju (o juk tai ir turi būti pagrindinis tarnybos tikslas), tai tikrinti reikia ar nemeluojama realybėje, o ne popieriuje.

Tai, kad tarnyba nustatė, jog reiks turėti popierius, patvirtinančius, kad produktas yra be „e“, sukuria naują reguliavimą. Juk produktas, kuriame nėra „e“ ir produktas, kuris turi sertifikatą, kad jame nėra „e“ – ne tas pats. Jei netikite – paklauskite „Mėslitos“ savininko 😉

Sertifikatų reikalavimas (kurio teisėtumas labai abejotinas) gal ir naudingas vienam ar kitam didžiajam gamintojui, tačiau kaip su smulkiu verslu, kaip su savo darže be jokių chemikalų augintomis daržovėmis?

Pasiimu mineralinio buteliuką ir matau „šaltinio vanduo“, „gazuotas“, „dalis geležies pašalinta“, „premium“ ir kitokių užrašų. Suprantu, kad dalis jų prieštarauja vienas kitam. Bet džiaugiuosi, kad gamintojui nereikia kiekvienam teiginiui turėti po pažymą, nes tai būtų absurdas, vedantis ne į sveiką ir sąžiningą produktą, o į popierizmą, išaugusią kainą vartotojui ir žlugusį smulkesnį verslą. Tai turi suprasti ir verslo prižiūrėtojai, jei jiems iš tikrųjų rūpi ne butaforinė kova, o vartotojų teisės ir saugumas.

Ketvirta, yra daugybė institucijų, kurios vis dar nesiteikia apskritai įgyvendinti naujų standartų. Pavyzdžiui, iš 9 didžiausių priežiūros institucijų 2 nesugebėjo pateikti teisės aktų sąrašų, pagal kuriuos prižiūri verslą, tik 4 taiko vienokį ar kitokį labiau apibrėžtą rizikos vertinimą ir, atitinkamai bent šiek tiek žino kaip prioritetizuoti veiklą, tik 2 – 3 skelbia savo planinių patikrinimų planus.

Taigi, kol kas dar esame tokioje padėtyje, kai reformai dirva išpurenta ir sėklos subertos, tačiau laistyti gerus daigus ir ravėti piktžoles dar teks nemažai.

Suprantu, kad tarp šimtų darbuotojų, dirbančių priežiūros institucijose, bus visokio požiūrio. Tačiau standartas yra nustatytas ir atsakomybė už jo nesilaikymą yra labai realistinis scenarijus. Kita vertus, naujų standartų laikymasis sukuria visai kitą, geresnę, darbo atmosferą tiems, kam ne prie širdies Kafkiškasis biurokratizmo rojus.

Pabaigai noriu palinkėti priežiūros institucijų darbuotojams dirbti taip, kad jūsų klientai jus minėtų tik su pagarba, o verslo darbuotojams – visada naudotis tomis teisėmis, kurias suteikia įstatymas ir neleisti su jumis elgtis netinkamai. Visų prašau padėti realizuoti ilgai lauktus pokyčius verslo priežiūros srityje.

Rodyk draugams