Paskutinis totalitarizmo spjūvis

2012 01 12 Remigijus Šimašius Teisinė politika

Sausio 13-oji diena prieš 21 metus – tai paskutinis totalitarizmo spjūvis, kurį mums teko patirti Lietuvoje. Kartu tai ir slenkstis, kurį mes peržengėme bei testas, pagal kurį vertiname daug šiandienos gyvenimo aspektų.

Jau praėjusiais metais sausio 13-osios dienos minėjimas Lietuvoje, kiek pastebėjau, įgavo daug naujų atspalvių. Tai nebe diena, kai mus eilinį kartą skriaudė sovietai. Tai diena, kai mes juos nugalėjome. Ir taip kalba ne tik tie, kurie šią dieną išgyveno be asmeninių praradimų. Taip kalbėjo ir tie, kurie tą dieną prarado artimuosius. Ir tikrai – jų auka nebuvo šiaip sau beprasmė mirtis. Tai buvo pergalės kaina. Ir esminis žodis čia yra pergalė.

Nelabai suprantu tų, kam ši pergalė atrodo per menka, arba kurie kalba, kad ne už tai, ką šiandien turime, mes kovojome. Kai mano tėtis su manimi, kaip tik septynioliktąjį gimtadienį atšventusiu jaunuoliu, iš Tauragės autobusu vyko į Vilnių, žinojo, kad čia ne šiaip lengvas pasivažinėjimas ar ekskursija.

Buvo aišku, kad tai gresia gyvybės, sveikatos praradimu. Bet nevykimas ir nestovėjimas gyvajame skyde grėsė laisvės ir, nepabijosiu to žodžio, ateities praradimu. Todėl rizikavimas savo ir savo vaiko gyvybe tada buvo ne tik pateisinamas, bet visiškai suprantamas. Šių daugybės žmonių apsisprendimų dėka mes šiandien turime laisvę ir galimybes siekti laimės Lietuvoje ar svetur.

Lietuva dar atsimena laisvės kainą, žino ne tik laisvės, bet ir priespaudos skonį. Daugelis visuomenių Europoje to nebežino ir mūsų pareiga yra neįkyriai, bet aiškiai liudyti laisvės prasmę. Kad to reikia, puikiai parodė praėjusieji metai.

Niekaip kitaip kaip tik akibrokštu negalima vertinti, kai Austrija ne tik paleidžia vieną įtariamųjų sausio 13-osios byloje, bet ir siunčia kitus nuolaidžiavimo totalitariniam režimui ženklus:

– Priima komplimentus iš Rusijos, kad valstybė išlaikė „teisinės valstybės testą”;
– Vadina sausio įvykius Vilniuje ne nusikaltimu, o istorija, ir faktus apie šiuos įvykius, atitinkamai, ne nusikaltimo įrodymais, o istoriniais faktais;
– Nemato reikalo ištarti, kad tai, kas įvyko, yra klaida, dėl kurios apgailestauja.

Kita vertus, džiugu matyti, kai visų Europos Sąjungos valstybių atstovai vienbalsiai priima dokumentus, kuriuose aiškiai ir vienprasmiškai išsakomas palaikymas Lietuvos argumentams, pasmerkiami komunistiniai nusikaltimai, primenama, kad jų tyrimas – bendras reikalas, o bendradarbiauti tiriant šiuos nusikaltimus – teisinė ir moralinė būtinybė.

Man asmeniškai sausio 13-oji – diena, kuri primena, kad daug kas yra trapu. Tačiau dar labiau primena, kad norint apginti tai, kas svarbu, nepakanka pasėdėti, pažiūrėti ir apibambėti įvykius, o reikia nueiti, sudalyvauti ir laimėti.

Rodyk draugams