Net susigrąžinti skolas reikia protingai

2012 01 20 Remigijus Šimašius Ekonominė politika

Vyriausybė patvirtino išieškojimų valstybės naudai koncepciją. Pagal ją dar šį pavasarį Seimui bus pateikti įstatymų projektai, o jų įgyvendinimas ganėtinai pakeis tradicinį kreditorių – skolininkų – antstolių – valstybės tarpusavio bendravimo paveikslą.

Kreditoriai. Koncepcija pirmiausia kalba apie išieškojimą, kai kreditorius yra valstybė, kuriai šiuo metu išieškojimo santykiuose atstovauja keliasdešimt institucijų, kiekvieno išieškojimo atveju atskirai besikreipiančių į antstolius. Net ir tuomet, kai antstolių darbas nesėkmingas (o daugiau nei pusės skolų taip ir nepavyksta išieškoti), valstybei tenka sumokėti antstoliui už paslaugas.

Yra ir koncepcijos priėmimą paskatinusių išimčių: mokesčių inspekcija mokesčių nepriemokas iš sąskaitų nusirašo pati, o tais atvejais, kai jai prireikia antstolių paslaugų, antstoliams „geranoriškai” sutikus jiems nieko nemoka (nors, manau, visi supranta, kad už tokios „lengvatos” taikymą apmoka jų neturintieji).

Valstybė nuo šiol veiks kaip vienas kreditorius, t. y. surinks visą informaciją apie savo skolininkus į vieną vietą ir spręs, kada ir kokias priemones taikyti. Tai leis sutaupyti vykdymo išlaidas, pavyzdžiui, nevykdyti išieškojimo paraleliai pagal kelis reikalavimus tam pačiam skolininkui, nesiimti brangiai kainuojančių priemonių, kai skolos išieškojimas yra beviltiškas.

Sukurtais efektyvesniais skolos išieškojimo būdais galės naudotis ir privatūs kreditoriai, kurie neretai susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir valstybės institucijos.

Antstoliai. Su kiekviena išieškojimo byla nebus dirbama atskirai, kaip su ypač brangiai kainuojančiu projektu, o pirma bus bandoma algoritmų pagrindu veikiančiomis informacinėmis technologijomis tiesiog rasti lėšų sąskaitose (kaip minėjau, tai jau taikoma išieškant mokesčių nepriemokas). Atskiru projektu konkreti skola ir konkretus skolininkas taps tik tada, kai automatiniai mechanizmai nesuveiks.

Aišku, tai antstoliams gresia darbo sumažėjimu ir atitinkamai – pajamų praradimu. Bet kokiu atveju tikiuosi, jog antstoliai suvokia, kad pokyčiai vyksta ne dėl vieno ar kito ministro įgeidžio, o dėl to, kad pats gyvenimas verčia keistis. Kaip rodo patirtis, neigiančiųjų gyvenimo nulemtų pokyčių būtinybę padėtis neišvengiamai blogėja, kol galų gale jie patys tampa tik istorijos dalimi.

Beje, tai, kad gyvenimas juda į priekį, tikiuosi, jau suprasta, nes dar prieš pusmetį Antstolių rūmai deklaravo, kad tokių permainų padaryti neįmanoma. Tik atsiradus galimybei išieškojimus iš piniginių lėšų daryti be antstolių per mokesčių inspekciją, tai jau pripažino ir Antstolių rūmai. Kadangi manau, kad iš principo geriau, kai visi dirba savo darbą (pavyzdžiui, skolas išieško antstoliai), tikiuosi, kad antstoliai į šį traukinį dar suspės ir neteks visų modernizuotų išieškojimų iš sąskaitų perduoti mokesčių Inspekcijai tik todėl, kad antstoliai manė, jog tai neįmanoma.

Skolininkai. Skolininkai galės jaustis saugesni dėl neišpūstų vykdymo išlaidų, nors ir bus labiau spaudžiami susimokėti skolas. Sumažės šiandien tokių dažnų istorijų, kai skolininkas teigia, kad jis nė kiek nesislapsto ir nevengia skolų, o antstoliams jo beieškant keistais būdais, vykdymo išlaidų prikapsi iki nesuprantamų aukštumų.

Valstybė. Valstybė pagaliau galės rimtai padėti kreditoriams išieškoti skolas (o skolininkams kartu sumažinti išieškojimo išlaidas). Tai įvyks pasitelkiant įvairius registrus ir bendravimo su žmonėmis taškus, kad skolininkas būtų paprasčiau informuojamas apie skolą. Prireikus bus galima taikyti apribojimus skolininkui mėgautis gyvenimo malonumais ar leisti pinigus vienam ar kitam tikslui, jei jis piktybiškai vengia sumokėti skolą.

Kaip konkrečiai viskas atrodys?

Duomenys apie skolininkus suplauks į vieną registrą ir bus valdomi bendrai.
Bet kuris kreditorius galės apsispręsti kokias išieškojimo priemones taikyti (logiška, kad paprastai pirmiausia bus renkamasi paprastesnės ir pigesnės priemonės, nes už paslaugas avansą moka išieškotojas). Tiesa, tai galima daryti ir iki šiol, tačiau pats priemonių pasirinkimas yra ribotesnis. Jis bus išplėstas:
o tik informuoti skolininką (pavyzdžiui, ateina skolininkas pasidaryti naujo paso, registruoti automobilio, socialinės pašalpos ir pan., o jam sako: „Tam ir tam esi tiek ir tiek skolingas, prašau pasirašyti, kad gavote šią informaciją”) ir naudoti kitus minėtą neprievartinį sumokėjimą skatinančius būdus;
o išieškoti tik iš skolininko piniginių lėšų, t. y. automatiškai skolą nurašayti iš banko sąskaitų (be abejo, šioje srityje dar reikia šį tą sutvarkyti, kad šis nurašymas būtų sklandus ir asmens teisių nepažeidžiantis);
o išieškoti skolą ir iš kito skolininko turto taikant didesnes ar mažesnes skolininko ir jo turto paieškos priemones.
Galiausiai (kaip ir iki šiol) išieškojimo kaštus padengs skolininkas (jei turi iš ko).

Pabaigoje noriu priminti, kad skolas reikia grąžinti ir tai yra svarbiausias antstolių ir labai svarbus teisinės sistemos rūpestis. Tačiau vykdant šį uždavinį reikia neužmiršti, kad net susigrąžinti skolas reikia protingai ir taip, kad pati procedūra ar jos kaina netaptų nereikalinga papildoma bausme skolininkui, dėl kurios jis skatinamas vengti pačios baudos mokėjimo.

P. S. Iš antstolių ir kai kurių kitų sulaukiu daugybės viešų pastabų, kad koncepcija nederinta, stumiama paskubomis. Atsakau jums – turėkite gėdos. Dar vasarą vyko daugybė susitikimų su Antstolių rūmais ir viskas detaliai apkalbėta. Tai, kad tuomet koncepcija netiko (nes neva neįmanoma taip supaprastinti), yra visai kita tema. Diskutuoti nėra tas pats, kas atsižvelgti į visus norus, kad būtų išsaugotas esamas pajamų šaltinis. O kad dabar, kas buvo neįmanoma tapo jau įmanoma, – kaltinti belieka tik save.

Rodyk draugams