Remigijus Šimašius

neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms

Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų?

Pagrindinėje teisininkų kalvėje – Vilniaus universiteto Teisės fakultete – įteikiant diplomus  absolventams kaip svečiai susirinko ne tik šios mokyklos absolventai, dabar užimantys aukštas pareigas įvairiose institucijose. Ne tik švieži absolventai – pasitempę jaunuoliai ir išsičiustijusios panelės bei jų tėvai. Atėjo ir žmonės, kurie „ne prie ko“, t.y. su teise turi nedaug ką bendro.

Ir ką gi aš girdžiu, pavyzdžiui, iš gerbiamos Veronikos Povilionienės, kuri įteikė vieną iš prizų geriausiems studentams? Pirmiausiai, žinoma, girdžiu puikią dainą… Po jos girdžiu palinkėjimą, kad jaunieji teisininkai neužmirštų, jog visokie įstatymai ir nutarimai nėra svarbiausias dalykas – kad svarbiau yra tiesa, teisingumas, Dievas. Girdžiu palinkėjimą nebūti formalistais, nebūti įsikibusiais tik teisės aktų raidės.

Šis palinkėjimas tarsi turėtų būti didelė naujiena ir lengvas akibrokštas teisininkų kalvėje. Tačiau paradoksas štai kur: tokias pačias tiesas teisės studijų metu studentams nuolat ir kala į galvą geri Universiteto dėstytojai. Ne kodeksų zubrinimas yra teisės studijų esmė, o gebėjimas atrasti tiesą ir teisingumą. Tą patį, kol dėsčiau, zulindavau ir bandydavau studentams įteigti ir aš pats.

Ar dauguma absolventų šiandien iš tikrųjų yra pasiruošę būti kūrybingais teisininkais, realizuojančiais teisingumą, o ne aklais teisinės sistemos sraigteliais, tikras visgi nesu. Kodėl – gal pakalbėsime kitą kartą. O dabar tiesiog pasakysiu savo nuomonę kuo labiausiai skiriasi geras teisininkas nuo blogo.

Geras teisininkas visų pirma vadovaujasi vertybėmis ir prigimtine teise. Blogas teisininkas vadovaujasi instrukcijomis ir nurodymais.

Geras teisininkas žino, kad teisės aktai yra tam, kad žmonės išspręstų savo ginčus ir taikiai sugyventų, o ne tam, kad prisikurtų biurokratinių problemų. Blogas teisininkas gi net nesvarsto kodėl priimtas teisės aktas ar atskiros juo nuostatos. Tai – politikų reikalas, sako jis, jie nusprendžia, mes vykdome.

Geras teisininkas galvoja kaip įstatymus panaudoti, kad būtų pasiekti jo kliento ir visuomenės tikslai. Blogas teisininkas savo klientui ir visuomenei aiškina kokie gali ir kokie negali būti jų tikslai, net kai jų siekimas niekam, išskyrus įstatymo raidę, nekliudo.

Geras teisininkas skaito teisės aktą taip, tarsi jis būtų prasmingas, žmonėms gyvenimą palengvinantis dokumentas. Blogas teisininkas pritaiko teisės aktą paraidžiui, o vakare prie alaus bokalo su draugais guodžiasi kokie blogi teisės aktai. (Po to kai pasiguodžia, jie, skirtingai nuo gerų teisininkų, nepasivargina bent pirštą pajudinti, kad teisės aktas būtų pakeistas į gera)

Geras teisininkas žino, kad teisingumas yra teisėtumo sudedamoji dalis, o teisėtumas – teisingumo sudedamoji dalis. Blogas teisininkas gi nuolat postringauja apie tai, kuo skiriasi teisėtumas nuo teisingumo.

Geras teisininkas žino, kad teisėje svarbiausi ir praktiškiausi dalykai yra teisės principai, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo. Blogas teisininkas principus laiko deklaracijomis, kurias kažkada iškalė egzaminui, o po to gali užmiršti.

Geras teisininkas, susidūręs su neprotingu teisiniu reikalavimu, iš karto prisimena principus ir juos taiko. Blogas teisininkas taiko bet kokius reikalavimus, ir tai yra jo vienintelis principas.

Geras teisininkas pripažįsta problemas, įskaitant savo, ir jas sprendžia. Blogas teisininkas yra visada teisus. Bent jau savo paties akyse.

Geras teisininkas bent bando šnekėti taip, kad jį suprastų bet koks žmogus. Blogas teisininkas didžiuojasi, kad bet kas iš gatvės jo kalbos negali suprasti.

Būti geru teisininku nėra lengva. Tam reikia ne tik (ne tiek) išsilavinimo, kiek išminties ir drąsos. Reikia neužmiršti teisės tikslo – kad visuomenėje būtų teisingumas ir taika, ir kiekvieną teisinę problemą spręsti iš šio tikslo perspektyvos.

P.S. Kokias permainas beinicijuočiau kaip teisingumo ministras, nuolat tenka susidurti su blogų teisininkų suformuota kultūra. Tai, ką turi daryti geras teisininkas, dažnai tampa didele naujiena valstybės tarnautojams, pareigūnams. Dažniausiai jie būna daug kartų girdėję blogų teisininkų primygtinius patikinimus, kad negalima elgtis taip, kaip turėtų siūlyti geri teisininkai.

Todėl kreipiuosi į valstybės tarnautojus, pareigūnus, pačius teisininkus – meskite lauk iš galvos blogų teisininkų receptus ir elkitės kaip geri teisininkai.

Share

, , , , ,

38 Responses to “Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų?”

  • Aurimas parašė:

    Siūlyčiau naudoti standartinį šriftą. Dabar labai sunkiai skaitosi.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Aha, pabandysiu susigaudyti kas čia ir kodėl sunkiai. Man šriftas atrodė pakankamai standartiškas…

  • Saulius parašė:

    Ačiū už įkvėpianti straipsnį. Dirbdamas Lietuvos policijoje ir atkakliai laikydamasis čia labai taikliai aprašytos gero teisininko pozicijos, pasitenkinimą gaunu tik iš eilinių žmonių padėkų ir vidinio pasitenkinimo padarius kažką teisingo ir svarbaus žmogui. O iš kolegų bei viršininkų patyriu tik spaudimą bei izoliaciją už tai, kad nesiekiu pritapti prie savanaudės, sovietines tradicijas puoselėjančios, aklai instrukcijos raidę taikančios biurokratų bandos. Net mūsų profsąjungos vadovai negali suprasti, kaip eilinis policininkas gali išsiskirti iš bandos ir siekti ne savanaudiškų pareigūnų materialinių tikslų, o nori realiai gerinti viešą paslaugą eiliniams žmonėms. Tokioje aplinkoje gero teisininko pateikiamos tarnybos veiklos gerinimo idėjos niekam nerūpi.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Aš pažįstu policininkų, kurie drįsta būti tokie, kokių policininkų nori visuomenė. Ir didelė mano pagarba jiems. Sauliau, laikykis! 😉

  • Monika parašė:

    Ačiū už nuostabiai išsakytą nuomonę, tikiuosi, kad tai įneš šiektiek daugiau sąmoningumo į būsimų diplomuotų teisininkų suvokimą ir po truputį “akluosius” teisininkus pakeis kūrybinga ir ambicinga jaunoji karta 🙂

  • Studentas parašė:

    Deja, teisės studentai yra priversti kalti kodeksus ir egzaminuose turi parašyti, ką iškalė.

    • Monika parašė:

      Na, jei esi studentas toks, kuris nesupranta, ką mokosi, ką skaito, tuomet ir sugebi parašyti tik tai, ką iškalei. Bet tikrai ne kartą ir ne vienas dėstytojas yra sakęs (bent jau VU TF), kad “ne kodeksų kalt ir skaityt mes čia susirinkome”. Viskas dar kartą atsiremia į sąmoningumą ir suvokimą, kam kaip ir su kuo ta teisė, kurią mokaisi, bus valgoma/vartojama.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Pritariu Monikai. Labai dažnai tai, ko nori dėstytojas, ir tai, ką išgirsta studentas, labai prasilenkia. kaip ir rašiau – tai atskira tema Ir čia mažiau stiprus jaučiuosi), bet turbūt yra tam tikros priežastys, dėl kurių net geri dėstytojai neišmuša studentams iš galvų to, su kokia nuotaika jie ateina į pirmą kursą. Ir ta nuotaika retai būna “aš suprasiu”. Tai dažniau būna “aš išmoksiu”, o irsuprantama tai gana tiesmukai.

      Žodžiu, linkiu nekalti, net jei atrodo, kad to reikalaujama, o suprasti. Tada kalti nebereikės.

      • Studentas parašė:

        Ikiteisminio tyrimo terminų, daiktinių įrodymų saugojimo terminų, proceso dalyvių nušalinimo pagrindų suprasti nereikia. Reikia iškalti iš kodekso ir parašyti. Tokie ir yra dauguma egzaminų. Niekam nereikalingas tavo supratimas ar teisingumo jausmo pademonstravimas. Reikia tik parašyti skaičiukus esančius kodekse. Tai yra kalimas.

  • romas parašė:

    Geras tekstas. Ką galėčiau laikyti trūkumu? Surinku su Dranseika g pliuse, “prigimtinė teisė” verčia pasimesti.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Apie prigimtinę teisę (be kabučių 😉 ), matau, reiks atskirai parašyti… Tai, kas apie ją rašoma mūsų teisės vadovėliuose yra grynas nesusipratimas, tad nenuostabu, kad ji neturi gero vardo.

  • Ruta parašė:

    Gerb. R. Šimašiau,

    labai gerai, kad rašote tokius straipsnius ir akcentuojate amžiną teisės ir teisingumo problemą. Su jumis pilnai sutinku. Tačiau norėčiau dar pridurti, kad, deja, visus penkis studiju metus praleidusi pirmose eilėse ir atidžiai klausiusi paskaitas – labai retai kada išgirsdavau akcentuojant ne formalę teisės raidę, o teisingumą, moralę. Paminėčiau vienintelį Gerb. Gumbį kurio paskaitos nešančios po formalia raide pasislėpusią esmę įstrigo atmintyje.
    Todėl palinkėčiau VU TF daugiau geresniu dėstytojų, tuomet gal ir geresnių teisininkų daugiau turėsim.

    Pagarbiai,
    Rūta

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Gerbiama Rūta,

      kai kurie dėstytojai dar ir man dėstė (tuomet buvo daaaaug jaunesni), ir iš jų buvo galima išmokti ne vien formalistinio požiūrio (nors tikrai gali būti geriau, nesiginčiju…). Be to, jei žinome ko neišmokome, tai jau žinome apie TĄ svarbų dalyką, o taiu jau neblogai 😉 Svarbu, kad svarbiausi dalykai yra ne išmokstami, o atrandami ir suprantami. Tad, manau, viskas gerai bus su Jūsų teisine karjera ir buvimu gera treisininke. Sveikinu su studijų pabaigimu.

  • Vytautas parašė:

    Gerb., Rūta,

    Drįstu nesutikti su Jumis.

    Tai ką čia rašo p. Remigijus Šimašius, jis tą patį dėstė ir per seminarus. Nebūti formalistu, be J. Gumbio, taip pat skatino ir J. Galginaitis, G. Lastauskienė, bei kiti dėstytojai. Taip pat jų nurodyta literatūra – R. Dworkin, R. Posner, R. Alexy ir kt. Gal man labiau pasisekė dėl to, kad, spėju priešingai nei Jūs, pasirinkau taikomąją jurisprudenciją (teisės teoriją) kaip magistro studijų atšaką, o ne populiariąją komercinę teisę, tačiau V. Mikelėno, V. Mizaro ir kitų komercinės teisės dėstytojų taip pat nedrįsčiau vadinti formalistais.

    Kad galėtum šokti pirma turi išmokti vaikščioti. Taip pat, kad galėtum būti neformalistu, pirma turi žinoti, kas įtvirtinta formaliai ir kodėl taip padaryta.

    Pagarbiai

    Vytautas

    Tiek, kad kas parašyta, žinoti vis tiek reikia.

  • Vilma parašė:

    Nu ir ką? Idealizmas idealizmu, ot vis tiek 10 rašo kalikams, kurie atkalę knygas mintinai, o ne tiem, kurie SUPRANTA, ką kalba ar bent jau nori suvokt vieną kitą dalyką. Ką varyt ant tokių studentų jei patys dėstytojai dalyko nesupranta kitaip, vien tik tokiais žodžiais kaip parašyta vadovėlyje. Tai ko tada tiem zubrylom duoda stipendijas, kurie dalyką moką iki egzamino, o praėjus keliom minutem net esminio minimumo nesupranta? Kokia prasmė čia aiškint koks turetų tas būt teisininkas, tai tegu bent pirštą pajudina link to, kad tuos teisininkus būsimus normalių dalyku pamokytų, kad į darbą žmogus atėjęs sugebėtų raštą parašyt į teismą.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Teisingai Vilma, tegul ateina, ir padaro iš Tavęs gerą teisininkę. O tai chaltūrina dabar visi – vieni nesupranta, kiti nemoka, treti tik pliurpia. Tai ir teks būti bloga teisininke.

      • Nesvarbu parašė:

        Vilma turi padekot Steponavičiaus reformai, kokybe nepakito, o mokslo istaigos verčiamos pinigą o ne gerus teisininkus kalti… (jeigu jau apie kalves užvedem kalbą)

        • Remigijus Šimašius parašė:

          Vilma apskritai turi daug kam už ką dėkoti – juk tiek daug žmonių yra jos likomo kalviai.

  • […] Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų? […]

  • Nesvarbu parašė:

    Keli pastebejimai, ministre,
    visada maniau, kad pagrindine teisininku kalve yra Riomeris.. bent jau parengiamu teisininku kiekiu smarkiai lenkia VU. O kas antras studentas paklaustas, kuo busi pabaigęs Riomeri, drąsiai atšauna, jog bedarbiu.. kitiems jeigu pasiseks, šviečiasi valdininko dalia.
    Kitas pastebejimas, skamba keistai, kai TM ministras ragina, nebuti sraigteliais sistemoje o ją griauti iš vidaus. Iš esmes maištauti ir drumsti vandeni…

  • Jonas U. parašė:

    Palaikau straipsnį iš esmės, bet pasigendu teisinių vertybių, kaip siekiamybių, pagrindimo. Kaip “teisingai” taikyti formalią normą, kai “teisingumo” turinys subjektyvus? Mano galva teisingumas ir yra išreiškiamas per protingumą, sąžiningumą ir proporcingumą, o ne egzistuoja pats savaime…

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Jonai, Jūs teisus. O realybėje geras teisininkas yra dar ir tas, kuris sugeba atskirti, kas yra protinga, sąžininga, teisinga, proporcinga. Ne kiekvienas tai sugeba.

      • Jonas U. parašė:

        Tas atskyrimas (suvokimas) ateina su gera praktika, patirtimi ir geru pozityviosios teisės išmanymu. Čia kaip su kitais vertybiniais dalykais – jų neina vienareikšmiškai apibrėžti, bet juos pažįsti, kai matai.

  • Vytautas Bakas parašė:

    Geras straipsnis, aš sau nusiraminimui jau seniai suskirsčiau teisininkus į dvi kategorijas: 1. teisininkus ir 2. “juristus”. Beje, šis skirstymas labai padeda atrenkant darbuotojus-sutaupo laiko. Bet valstybės tarnyboje skatinami teisininkai juristai. Pagaliau patys politinės valdžios lyderiai demonstruoja pastaruoju metu naudos požiūrį – jei naudinga teismų sprendimai vykdomi, jei ne – nevykdomi. Premjeras Konstituciniam teismui prieš priimant sprendimą sugeba duoti suprasti koks jis turi būti! (pareigūnų atlyginimų dalies atvejis). Kitaip tariant tiek pvz Kubilius, tiek Šimonytė teismų sprendimų teisingumą matuoja sąnaudomis. Arba kitas pavyzdys apie tarėjus ar prisiekusiuosius: vienas esminių visuomenės dalyvavimo vykdant teisingu,ą priešininkų argumentas yra tai, kad teisingumas įtraukiant visuomenę bus brangesnis. Suprasčiau, jei tai sakytų ekonomistai, bet tai sako teisininkai ir net tie, kurie auditorijose teisininkams skaito paskaitas “žalodami” taip jų jaunus protus. Niekaip nesuprantu ką reiškia per brangus teisingumas. Greičiausiai juristui tai suprasti būtų paprasčiau. Taigi, kur tas teisės viršenybės principas, kur vertybės? Teisė subuitinta, vidutinybės kol kas triumfuoja.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Vytautai, ačiū už pagyrimą. O dėl teisingumo ir pinigų – negali būti tokiu sprendimų, kurių neįmanoma vykdyti. Kai kurie sprendimai yra finansiškai neįmanomi iš principo, tad galima situacija, kai finansai turi būti įvertinti priimant sprendimus. Nesakau kad tai Jūsų minimais atvejais.

      Tačiau būna atvejų, kai teisininkų arogancija nesiskaitant su ekonomine realybe pašiurpina – kai pasakoma, kad mes sprendžiame, o ar įmanoma vykdyti, iš kur pinigai – tai jau ne mūsų reikalas…

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Beje, į šią temą esu jau rašęs – gal bus įdomu: http://simasius.popo.lt/2009/07/30/ar-gali-teiseti-lukesciai-buti-neteiseti/

  • vaidas parašė:

    Diskutuojant su teisininkais ar valdininkais dažnai tenka susidurti su situacija, kai asmuo priimantis sprendimą asmuo remiasi savo “didesnio išlikimo siekiu” arba “lengvesniu gyvenimu”. Daugeliu atveju, asmuo, priėmęs sprendimą ne pagal įstatymo raidę, instrukcijas, nurodymus ir t. t., gavus skundą, prieš kontroliuojančius asmenis, privalo atsakyti pagal įstatymo raidę. Tuomet niekas nesiaiškina, kaip teisingiau, kokia prigimtinė teisė ir t. t., kontroliuojantis ima instrukciją ir žiūri ar viskas pagal ją. Ir radęs nors menkiausią nukrypimą nuo instrukcijos savo išvadas pradeda maždaug taip: “pamynė teisingumą”, “peržengė nustatytas teisės aktų ribas”, “šiurkščiai pažeidė įstatymą” ir t. t., todėl skirtina nuobauda – atleisti iš darbo. Manau dėl to, bet kurio mažesnio valdininko ar teisininko išlikimo instinktas jam diktuoja viską daryti pagal nustatytas taisykles, instrukcijas, tuomet prie niekas “neprisikabins” ir “išliksi” savo kėdėje, tavo šeima bus soti ir šiltai aprengta:) Mano supratimu straipsnis apie pasekmes , bet gal svarbiau nustatyti priežastis?

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Vaidai, baimė tikrai svarbus faktorius. Esu tai pastebėjęs. Apie tai rašiau. Su tuo kovoti bandau. O kokie Jūsų pastebėjimai dėl priežasčių?

      • Mari parašė:

        Remigijau, baimė ir “lengvesnio gyvenimo” pasirinkimas nėra tas pats dalykas. Bent jau mano supratimu.
        Apie lengvesnį gyvenimą – pagal įprastą tvarką/ metodiką darbus padarai tiesiog greičiau. Vadovas patenkintas (puikūs terminai, teismas nepanaikina dėl procedūrinių pažeidimų). Iš darbo išeini laiku. Šeima, draugai nepyksta. Mokslai/ kalbų kursai/ kiti darbai/ hobiai nenukenčia. Atlyginimas nesumažėja. Tad žmonės ir mąsto – tai kam įprastus dalykus daryti kitaip nei pagal įprastą tvarką? (esminis – laiko aspektas)
        Jei visgi nusprendi eiti kitu keliu – niuansai. Ėjimas kitokiu keliu savaime užima daugiau laiko, nes turėti sumąstyti, koks tai kelias bus, kokie galimi kiti keliai, kokie argumentai, kokios galimos pasekmės. Tada turi įtikinti vadovą (vadovus)/kitų skyrių darbuotojus/ vadovus/pavaduotojus/patarėjus/bendradarbius, kad reikia eiti kitu keliu. Kas irgi užima laiko ir reikalauja užsispyrimo. Dar jeigu reikia gauti informaciją iš privačių asmenų, ar kitų institucijų… Tada ir gaunasi: per tą laiką jau galėjai įprastiniu būdu 4 kitus klausimus išspręsti. (Laiko, įdėtų pastangų, pasipriešinimo įveikimo aspektai).
        Galiausiai, padaryta, kas padaryta. Tada pasekmės – teismai, skundai (laiko aspektas), patampi korumpuotas, klanams tarnaujantis asmuo, statytinis, nes juk darei ne įprastinę tvarką (šiaip nemalonu 🙂 )
        Bet visa tai nėra baisu, jei vadovas (institucija) tave palaiko. Jei žinai, kad vadovas (institucija) kartu priims pasekmes. Nesėkmės, sunkumų atveju nelieps prisiimti asmeninės atsakomybės. Nepriekaištaus, kad dėl tavo netradicinio pasirinkimo neigiamai žiniasklaida parašė. Ar panašiai. Jei palaikymo nėra, atsiranda pagrindas baimei.
        Beje, yra institucijų, kur žemesnės grandies valstybės tarnautojo tiesiog neklauso. Asmeninė patirtis – šie man pasakyti teiginiai “iniciatyva baudžiama”, “kas tu manai esanti, kad savo nuomonę man sakai?” (labai džiaugiuosi, kad dabar dirbu institucijoje, kurioje mano nuomonė yra išklausoma ir, jei tinkamai argumentuoju savo pasirinkimą, jam neprieštaraujama).

        • Mari parašė:

          P.s. čia buvo tik apie vieną baimės pagrindą. Jei bus laiko – bus ir daugiau mano pamąstymų 🙂

  • Andrius Kremensas parašė:

    Gerbiamas Ministre,

    Nuoširdžiai linkiu jums pritaikyti sau asmeniškai tai ką parašėte apie gerus teisininkus savo darbe. Mano vertinimu jums, kol kas, pasitaiko nesėkmių šiame fronte, bet jeigu bent jau taip rašote, tai vilties yra. Vienok, turėtumėte įvertinti – vėliavos pakėlimas ir papasakojimais apie tai yra du skirtingi veiksmai. Linkiu jums ne tik pasakoti, bet kartais atlikti ir pakėlimo veiksmą.

  • […] klausimas: kuo reiktų remtis – jausmais/nuojauta ar įstatymais? Neblogai į tą klausimą atsakė Remigijus Šimašius, paaiškindamas, kuo skiriasi geras ir blogas […]

  • Naivuolis parašė:

    Geras teisininkas girtą šaulį paverčia angelu http://www.lzinios.lt/Lietuvoje/Virejo-medziotojas-verziasi-prie-ginklo

    Sakot, ekspertai nustatė?
    Skirtunas irgi teisingumą vykdė…
    Balsuosiu už Jus ir kitiems siūlysiu, jei šitą reikalą išdrįsit pajudinti 🙂

  • Ela parašė:

    Yra skirtumas tarp teisingumo (tai yra tai, kas teisinga pagal moralę ir prigimtinę teisę) ir formalaus teisingumo (tai, kas teisinga pagal tuo metu valdžioje esančius politikus ir jų moralę), kuris keičiasi su kiekviena nauja politine aktualija. Pirmaisiais teisės studijų metais atrodo, kad “taip, kaip parašyta” yra nekeičiama ir nejudinama. Per penkerius metus tai pačiai normai pasikeitus tris ar keturis kartus, kartais net visai drastiškai, suvoki, kad tai, kas parašyta, nebūtinai yra teisinga (taip, kokia šventvagystė!).
    Pradėjus padėjėjos darbą, teisėjas pasiteiravo, koks sprendimas byloje būtų socialiai teisingas. “Įstatymo X nuostatos sako taip ir taip” buvo mano atsakymas. “Bet juk neteisinga” toliau kamantinėjo. “Neteisinga” sutikau ir aš. “Tačiau yra įstatymas Y ir kodekso Z straipsnis, kuriuos galime taikyti papildomai, tuomet sprendimas bus teisingas.” “Taikom.” Ir man dabar džiugu, jog išmokau ne aklai taikyti teisės normą ir užsimerkti į visas kitas aplink esančias, į egzistuojančius principus, tačiau išmokau galvoti, įvertinti visas galimybes ir pasirinkti teisingą išeitį.

  • Puikus straupsnis parašė:

    Šis straipsnis yra labai taiklus ir, mano nuomone, teisingas. Jis mane nuolat įkvepia 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos