Remigijus Šimašius

neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms

Kalėdų seneliška logika

Jei prie penkių litų iš vienos kišenės pridėsime du iš kitos kišenės, o pietūs kainuoja dešimt litų, tai reikia galvoti kodėl taip atsitiko ir ką daryti.  Žmogus, kuris įrodinės, kad prie penkių pridėjus du turi gauti dešimt, bus priimtas keistai ir kreivai.

Suaugusieji, kurie tiki Kalėdų seneliu, gali skaudžiai nusivilti, nes Kalėdų senelis dažniausiai geras tik protingų suaugusiųjų geriems vaikams.

Wishfull thinking“ (nežinau net kaip versti tokį įsivaizdavimą, kad dalykai, kurių geidi, gali tiesiog imti ir įvykti), išaugame kartu su tikėjimu Kalėdų seneliais. Dovanas po eglute Kalėdų seneliui turi padėti palikti suaugusieji. Ir jiems tai padaryti sekasi geriau, kai jie žino, kad atlyginimas yra ne gaunamas, o uždirbamas, ir kai jie galvoja ne kaip daugiau gauti, o kaip daugiau uždirbti. Tačiau kai kam slaptuoju Kalėdų senelio  elementu paremta logika, deja, yra priimtina ekonomikoje ir politikoje.

Štai Investuotojų patarėjų taryboje (kuri suformuota kad patartų kaip pritraukti investuotojus) diskutavome apie investicinį klimatą po (tarp) rinkimų. Jei konkrečiai – tai diskutavau apie darbo santykius. O jei dar konkrečiau, tai kartu su kokiu dešimčia garbių, gerą reputaciją užsitarnavusių ir daug uždirbusių žmonių bandėme įtikinti Algirdą Sysą, kad du kart du visgi yra keturi, ir kad tai ne politinis sprendimas.

O dabar apie viską iš eilės. Pateiksiu gerbiamo* Algirdo citatas (negarantuoju dėl pažodinio tikslumo) ir savo komentarus.

AS: „Darbo santykiai pas mus liberalūs, nes žmonės uždirba mažai. Jie vieni liberaliausių Europoje, nes pas mus darbo užmokestis vienas iš mažiausių. Jei būtų uždirbama daugiau, tai reikštų, kad darbo santykiai labai suvaržyti“.

Ko šiam  darbuotojui labiau reikia - griežtesnio darbo santykių reglamentavimo, ar kad į jo valstybę ateitų daugiau kapitalo investicijų?
Ko šiam darbuotojui labiau reikia – griežtesnio darbo santykių reglamentavimo, ar kad į jo valstybę ateitų daugiau kapitalo investicijų?

Keliu kepurę ir nusilenkiu prieš kiekvieną, kuris gali su pagarba žiūrėti į tokią nesąmonę ir toliau bandyti tęsti diskusiją. Turiu pasakyti, kad tai ir darau prieš kiekvieną diskusijos dalyvį, kurie kantriai aiškino, kad darbo užmokesčius kelti skatina konkurencija, o ne reguliavimas. Pats apie tai, beje, irgi, esu rašęs http://simasius.popo.lt/2012/05/15/darbas-ir-atlyginimas/

Gal šie aiškinimai netgi šiek tiek buvo išgirsti. Tikiuosi.

AS: „pas mus negalima liberalizuoti darbo santykių, nes čia kitokia darbo kultūra. Ne visi tokie geri, kaip kad jūsų čia minimi ar atstovaujami užsienio investuotojai”.

Kai vienas diskusijos dalyvis paklausė, ar parlamentaras nepasitiki savais verslininkais, iš karto buvo išsiginta. Tačiau vėlgi verslininkai apkaltinti tuo, kad yra, iš esmės žvėrys. Argumentai, kad verslas bus tuo geresnis darbuotojams (visais atžvilgiais, ne tik atlyginimo), kuo labiau jam teks dėl darbuotojų konkuruoti, panašu, tiesiog plaukė pro šalį neužsikabindami už aštrių socialdemokratinių argumentų.

AS: „kaip taip yra, kad produktyvumas ir pelnas auga, o darbo užmokestis – ne?“

Argumentas senas kaip pasaulis. Jei būtų įdomus atsakymas – jis jau būtų išgirstas, nes yra sklandžiai išdėstytas prieš dešimtmetį, kai vyko panaši diskusija. Bendriausias atsakymas būtų – todėl, kad darbuotojai yra ne verslininkai ir neprisiima rizikos. Būtent todėl, kai pelnai mažėja, darbo užmokestis mažėja ne taip smarkiai, o kai pelnai auga – darbo užmokestis irgi auga mažiau. Jei darbo užmokestis būtų surištas su pelnu, tai gaunamas atlyginimas nebebūtų stabilus, o daugelis darbuotojų kaip tik ir nori stabilumo.

Susieti atlyginimą su pelnu tada kai jis auga ir atsieti, kai krenta, aišku, būtų žavu, bet ar bent kas mano, kad nors kažkiek adekvatu? Papildomai galima pastebėti, kad atlyginimai neauga ir todėl, kad didelis nedarbas – kaip jau minėta, darbdaviai, jei turėtų labiau konkuruoti dėl darbuotojų, mokėtų daugiau. Tam kad konkuruotų, turi turėti geresnes sąlygas, įskaitant susitarti arba nesusitarti su darbuotoju dėl darbo taip, kaip tinka abiems pusėms, o ne LSD ar kokiai kitai partijai.

AS: „Kokių dar lankstesnių galimybių dėl viršvalandžių jūs norite, kai šiandien, ką rodo ir oficiali darbo laiko statistika Lietuvoje, neišnaudojamos visos galimybės darbo laiko lankstumui ir viršvalandžiams, kurias nustato Darbo kodeksas (turėta galvoje maksimalūs viršvalandžių limitai, nustatyti įstatymu, ir realybėje statistiškai atsiliekantys nuo leidžiamų dydžių. RŠ)“

Operavimas agreguotais išvestiniais dydžiais, be abejo, yra žavus. Deja, čia reiktų priminti seną medicininį anekdotą: „Ligoninės palatoje viskas puiku – vidutinė pacientų temperatūra yra 37 laipsniai. Vieno paciento temperatūra kaip kambario – 17 laipsnių, o likusių keturių – 42 laipsniai.“

Turime suvokti, kad jei, trakime, viešbutyje nusimato dideli renginiai, tai kažkoks vienas projektų vadovas gal kurį laiką dirbs iki išnaktų (nors to ir neleidžia Darbo kodeksas), o valytojai dirbs lygiai tiek, kiek dirbę (nebent kokio renginio metu kas nors smarkiai prisišnerkš). Ką rodo jų darbo laiko, viršvalandžių vidurkis apie poreikį darbo laiko lankstumui? Nieko.

Manau, kad operavimas tokiais argumentais atskleidžia ir kitą mąstymo ydą – manymą, kad darbo santykių lankstumas iš tikrųjų yra būdas engti, o ne būdas abipusiai naudingai susitarti. Deja, užmirštama, kad nesant galimybių susitarti dėl legalaus dalyko – darbo – apimčių ir atsiskaitymo už jį, mes kaip tik sukuriame juodąją ar bent jau šešėlinę rinką ir išnaudojimo ar bent sukčiavimo realybę. Būtent tokia realybė yra šiandien.

AS: „lankstumui galimybės yra, bet verslas nesinaudoja. Kas buvo nubaustas dėl lankstumo priemonių taikymo? (Suprask, nebuvo nubaustas, reiškia nėra problemos. RŠ) Pasakykit konkrečiai. Aš netikiu teorijomis, reikia rodyti praktinius pavyzdžius ir remtis tik jais“.

Net nekalbėsiu, kad kiekvienas diskusijos dalyvis iš karto galėjo nurodyti konkretumus. Tikiuosi (bet nelabai tikiu), jie įtikins, nes juos žadėjo atsiųsti, o AS, į juos atsižvelgti.

Bet čia dar trys pastabos. Pirma, negalima problemas matuoti baudomis, nes save gerbiantis verslas, ypač tarptautinis prisitaiko (bando prisitakyti) netgi prie kvailiausių reikalavimų, ką pabrėžė ir diskusijoje dalyvavę investuotojai.

Antra, net jei kai kur yra teorinė galimybė lankstumui, jos realizavimas yra toks komplikuotas (ir tai pabrėžė visi), kad pasinaudojimo šia galimybe kaštai tampa didesni už jos gaunamą naudą.

Trečia pastaba – apie teoriją. Ką kalbėjau ir pradžioje, kai kuriais atvejais nesirėmimas teorija yra neišmintingas arba nenuoširdus. Tikiuosi, netikėtojai teorijomis ir pabrėžtiniai praktikai pridėdamas du prie dviejų nesinaudoja rankų pirštais…

AS: „Parlamento funkcijos yra, kad ir avys būtų sveikos, ir vilkas sotus, t.y., kad ir investuotojai ateitų į Lietuvą, ir darbuotojams netektų vergauti”.

Va čia vėl esmių esmė. Žmogus nesuvokia, kad darbuotojas ir darbdavys nėra į apkasų karą įsivėlę priešininkai, o greičiau pakeleiviai, einantys į bendrą tikslą – pasitarnauti vartotojui taip, kad vartotojas su malonumu jiems už tai atsilygintų pinigais. Nesupratus šios tiesos, deja, ir toliau klajos po Seimą pasakos, o ne analizė, sprendimus priiminės pasakoriai, o ne analitikai. Ir jokie paaiškinimai, kad tik esant konkurencijai dėl darbuotojų (kuri galima tik laimėjus konkurencijoje dėl investuotojų) galėsime sulaukti atlyginimų didėjimo bei darbuotojų ir darbdavių santykių gerėjimo.

P.S. Algirdas Sysas vienu aspektu visgi buvo teisus: „jei valdančioji koalicija būtų labai norėjusi, būtų galėjusi priimti darbo santykius liberalizuojančius įstatymus“. Teisybė. Nors norėjo, nors ministras pirmininkas, daugelis ministrų, Liberalų sąjūdis kaip koalicijos partneris darė, atrodytų, viską. Tačiau turbūt „nenorėjo“ tiek, kad nekreiptų dėmesio į darbo žmonių pseudogynėjų pseudoargumentus, o taip pat pačioje koalicijoje esančių talibų ekonominį nesusivokimą kiek svarbu žmonių santykiuose (įskaitant ir darbo santykius) yra laisvė.

P.P.S. Šiek tiek nejauku pasidarė suvokus, kad Seime tokio lygio diskusijomis, kur į tokio lygio argumentus teks atsakinėti, gali tekti ketverius metus užsiiminėti…

* Žodį „gerbiamas“, nepaisant visos kritikos vartoju jau vien todėl, kad Algirdas Sysas, skirtingai nuo kai kurių savo LSD partijos kolegų nepritaiko savo teiginių prie auditorijos – investuotojams kalba tą patį, ką ir profesinėms sąjungoms.

Share

, ,

36 Responses to “Kalėdų seneliška logika”

  • Vytautas Vakrina parašė:

    Papildomai galima pastebėti, kad atlyginimai neauga ir todėl, kad didelis nedarbas – kaip jau minėta, darbdaviai, jei turėtų labiau konkuruoti dėl darbuotojų, mokėtų daugiau. Tam kad konkuruotų, turi turėti geresnes sąlygas, įskaitant susitarti arba nesusitarti su darbuotoju dėl darbo taip, kaip tinka abiems pusėms, o ne LSD ar kokiai kitai partijai.

    Pajuodintas minties šuolis, loginė klaida.

    Kad darbdaviai labiau konkuruotų dėl darbuotojų, turi egzistuoti reali paklausa tų darbuotojų darbo produktams.

    • Rokiškis parašė:

      Ponas Vakrina, ar tamstos komentarą reikia suprasti taip, kad pagal MMT pridėtinės vertės ciklas negalioja?

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Vytautas Vakrina tiksliai prisikabino prie žodžio (tikiuosi, kad daugeliui tai nesutrukdė esmę suprasti. Manau, kad neturėjo sutrukdyti). Turėtų būti ne “tam, kad konkuruotų”, o “tam, kad būtų daugiau norinčių konkuruoti dėl darbuotojų”.

      • Rokiškis parašė:

        Jei kabinsimės dėl formos – taip, bet su kabinimusi dėl formos visai nesisieja pasažas apie realią paklausą kažkieno ten darbo produktams, t.y., darbuotojo samdos priežasčių kvestionavimas, kuris automatu suponuoja pridėtinės vertės ciklo kvestionavimą.

        Taigi, spėju, kad visgi ponas Vakrina čia kaip įprasta nori papasakoti apie tai, kad yra kažkokių MMT grožybių.

  • menesis parašė:

    Kiek teko matyti A. Sysą debatuose ir rinkimų naktį, tai jis labai užsispyręs kalba savo, neklausydamas jokių argumentų. Paėmus socialdemokratus apskritai, įspūdį apie jų gražias kalbas apibūdinčiau žodžiu “naivu” – tai ką ministras įvardijo “wishful thinking”. Tikimės, kad krizė neateis. Kad jei nieko rimto nedarysim, niekas į bloga nepasikeis.

  • Albertas Agejevas parašė:

    A. Sysas įkūnija tai, dėl ko negaliu balsuoti už LSDP: praeitos epochos išsiauklėjimas ir mąstymas, populizmas, demagogija ir dogmatiškumas. Nors, tikriausiai, labiau norėčiau gyventi socialdemokratinėje gerovės valstybėje, nei libertarinėje.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Socialdemokratinė gerovės valstybė yra tiesiog gerovę eikvojanti valstybė, jei kalbėtume apie realybę. Nes jei būtų įmanoma socialdemokratinė gerovės valstybė pagal tai, kaip ji piešiama gražiose vizijose, tai aš irgi ten norėčiau būti. Bet čia tas pats kas apie rojų svajoti. Kai kuriems tai tik pasvajojimas, kai kuriuos tai atbaido nuo gerovės kūrimo čia ir dabar, o kai kuriuos pastūmėja ir į nusikaltimus (gal ir per ryški analogija, bet čia kaip islamo findamentalistai džihadistai mirtininkai motyvacijos prasme).

  • Nesvarbu parašė:

    Labai jau painiai surasyta, bandziau isiskaityti, bet likau nesusiprates (nesuprates) 🙂

  • rrr parašė:

    Labai puikus straipsnis. Labai gerai, kad imami tam tikri teiginiai ir paaiškinama, kodėl jie klaidingi, nes, prisipažinsiu, dėl tam tikrų AS pasiūlymų, nepaskaitęs jūsų paaiškinimų, būčiau sutikęs. Dabar gi, išgirdęs ir kontra-argumentaciją matau, kad dauguma teiginiu yra klaidingi.

    Aišku, pirmasis teiginys apie tai, kad darbo santykiai pas mus laisviausi Europoje tai iš koto tiesiog išvertė net ir be jokių aiškinimų. Nusišnekėjimas akivaizdus

  • Rytis Alekna parašė:

    Esminė kapitalizmo klaida yra “darbuotojai yra ne verslininkai ir neprisiima rizikos”.

    Darbuotojai prisiima tą pačią riziką kaip ir verslininkas, tik jie nėra tos rizikos autoriai (kai generolas liepia kur nors eiti kareiviams, rizikuoja visi – ir generolas ir kareiviai).

    Kadangi darbuotojas nėra staklės, jis prisiima atsakomybę nenusidėvėti, o augti, kurti naujas technologijas ir metodikas, taikytis prie specifinių verslo poreikių, kurie dažnai būna unikalūs visoje rinkoje. Taip darbuotojas investuoja savo laiką ir pastangas į verslą, kaupia ir perduoda įmonei “know-how”. Kapitalistas šioje vietoje galėtų pasakyti “Taigi darbuotojas investuoja į save patį”. Tačiau tai yra klaida ir kartais melas. Dažniausiai priimant darbuotoją ir darbo sutartyje įtraukiamas “nekonkuravimo” nuostata, kurioje nurodoma, jog darbuotojas išėjęs iš firmos (net jei tai padarė dėl žeminančių darbo sąlygų) negalės konkuruoti su firma ir naudoti sukauptą “know-how” . Taip pat dažnai darbuotojų sukurtos inovacijos yra patentuojamos ir tampa įmonės kapitalo dalimi.

    Kalbant apie Lietuvą, tai galima sakyti, kad darbuotojas dar daugiau rizikuoja nei darbdavys. Kadangi nėra jokio teisės akto griežtai įpareigojančio laiku atsiskaityti su darbuotojais (tai įmanoma tik per teismą ir “išmušinėjimo” bendroves), kiekvienas darbuotojas priverstinai prisiima darbdavio riziką dėl investicijų ir taip pat riziką dėl darbdavio sąžiningo elgesio sutarties atžvilgiu – kad verslininkas investicijų grąžos metu mokės atlyginimus, o ne pasikels atlyginimą ir nusipirks prabangų automobilį, nuostolių atveju nebankrutuos prieš tai įkūręs “feniksą”. Taip pat darbuotojai bandantys teistis ar apskųsti įmonę, dėl darbdavių keršto, rizikuoja būti iš viso eliminuoti iš rinkos (kaip nutiko darbininkei, kuri pranešė apie Viktoro konservų fabrike vykstančius atsiskaitymus vokeliuose), nes paprastai darbuotojų teises pažeidžiantys darbdaviai sutaupo daug pinigų taip rinkoje įgaudami konkurencinį pranašumą ir taip išstumdami kitus sąžiningai besielgiančius rinkos dalyvius, pas kuriuos nukentėjusysis darbuotojas galėtų pabėgti.

    • Rokiškis parašė:

      Ponas Ryti, tai, apie ką tamsta kalbate, nėra jokios rizikos. Rizika yra paprastas dalykas – sukišai kažkur pinigus ir arba atgavai, arba ne.

      Ten, kur darbuotojas sukiša pinigus į įmonę – ten galime kalbėti apie riziką. Ir jei jau kalbam apie tuos pinigus, tai čia galim tiesiog palyginti. Pinigų sumomis. Ir nereiks tada skleist vėjų apie tai, kad darbuotojai rizikuoja labiau.

    • gied parašė:

      Ryti : darbuotojai iš įmonės atgauna algas pirmieji (bankroto atveju). Jei darbuotojas akivaizdžiai bankrotinamoje įmonėje dirba… na kagi. Beje, jei įmonė neatsiskaito paskutinę dieną išėjus tau iš darbo, ji tau turi mokėti algą iki tol, kol atsiskaitys su tavimi. Smulki detalė, bet maloni.
      Pasakysiu dar vieną didelę naujiena – jei įmonė nori, kad nekonkuruotum išėjęs iš darbo, tau turi mokėti bent dalį algos visą tą laiką. Maksimalus laikotarpis – 2 metai berods.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Darbuotojai be abejo prisiima visą savo gyvenimišką riziką, o taip pat riziką dėl to, kad negalės įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.

      Tačiau riziką dėl to, tarkime, ar apskritai aks pirks pagamintą produkciją, prisiima ne darbuotojai. Kai bus pilni sandėliai nelikvidų, ir direktorius pasakys, kad neturime iš ko atlyginimų mokėti, darbininkas pasakys “ne mano reikalas” ir busteisus.

      Be abejo tai nepaneigia, kad darbuotojas ir darbdavys sėdi vienoje valtyje, ir tam, kad visi kartu nesubankrutuotų reikia sėkmingo verslo. tik tai, dar kartą, nėra rizikos prisiėmimas taip, kaip tą daro verslininkas.

  • mod parašė:

    Patiko, kaip buvo identifikuota esmių esmė. Išties, nesusikalbėjimas yra ne todėl, kad argumentai skirasi, o todėl, kad argumentai tėra pateisinimas 🙂 Dalis sprendimą nulėmusių procesų įvyksta pasąmonėje, o ten viena iš procesų veikimo formų yra euristikos. O viena iš euristikų rūšių yra pasiekiamumo euristika, kurios padiktuojamą atsakymą nulemia potyriai. Ir, eureka, čia ir slypi atsakymas: Jūs, ministre, pasąmonėje euristiškai įsivaizduojate darbdavį ir darbuotoją kaip pakeleivius, o p. Algirdas Sysas, kaip vilką ir avį. Taip gali būti todėl, kad, pavyzdžiui, Jūs savo gyvenime, dabartinėje aplinkoje matote daug daugiau prielaidų tikėti (daugiau bendraujate su brandžiais verslininkais/sąmoningais darbuotojais ir mažiau su skriaudžiamais darbuotojais/piktnaudžiaujančiais verslininkais), pakeleivių idėja, o Jūsų oponentas – vilko ir avies. Ir, manau, iš tikrųjų, tiek Jūs, tiek Jūsų oponentas spėliojate kuri alternatyva yra vyraujanti. Argumentas, kad, kas pasiteisina pas vokiečius nebūtinai pasiteisins pas mus yra ir dar kaip rimtas. O jam paneigti reikėtų nors kiek susijusios empirikos. Ir nepasirūpinote jos pristatyti, todėl ir prakišote progą įgyvendinti idėją. F.y.i., mano manymu, dabartiniam darbo santykių reguliavimui labai labai smarkiai trūksta lankstumo. Kadangi, turbūt jau komentarą skaitote kitą dieną, geros dienos 🙂

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Tiesa dėl prielaidų ir dėl to, kad mes neišvengiamai turime išankstines nuostatas. Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo pareigos patikrinti savo argumentus bei išankstines nuostatas pagal logikos reikalavimus. Gerbiamas Algirdas, to, mano manymu, atlikti nesugebėjo.

      Kai pasakoma, kad “pažiūrėkite kaip blogai” ir iš to padaroma išvada. kad “reikia padaryti tą ir tą”, tai priežastinio ryšio aš tikėčiausi, kaip ir argumentavimo kaip konkreti priemonė padės išspręsti konkrečią problemą. Dabar gi tokios sąsajos su reguliavimu ir socdemiškais receptais tiesiog nėra (gal kai kur ir yra, bet tik jau ne diskutuotais klausimais).

  • Rokiškis parašė:

    Pastebėkim dar porą dalykų apie pono A.Syso idėjas – pirma jis sako štai taip:
    “Darbo santykiai pas mus liberalūs, nes žmonės uždirba mažai. Jie vieni liberaliausių Europoje, nes pas mus darbo užmokestis vienas iš mažiausių. Jei būtų uždirbama daugiau, tai reikštų, kad darbo santykiai labai suvaržyti“.

    Antras sakinys yra labai įdomus: yra daroma prielaida, kad darbo santykių suvaržymas didina uždarbius. Iš ko pagal jį seka, kad kraštutinai suvaržius, uždarbiai atitinkamai kraštutinai augs. Reductio ad absurdum: uždraudus dirbti, visi taps turtuoliais.

    O paskui jau tas ponas sako visiškai atvirkščiai, kad negalima liberalizuoti darbo santykių, kas suponuoja, jog tie santykiai visgi yra neliberalūs:
    „pas mus negalima liberalizuoti darbo santykių, nes čia kitokia darbo kultūra. Ne visi tokie geri, kaip kad jūsų čia minimi ar atstovaujami užsienio investuotojai“

    Čia suponuojama labai įdomi prielaida, esą kultūriniai faktoriai gali būti reguliuojami įstatymais. Kultūra – įstatymais. Dvasingumas – įstatymais. Šizofrenija – įstatymais. LoL.

    Tas antras pasisakymas savyje neša dar vieną labai įdomų teiginį: esą reikia bausti visus, nes kažkas blogas. Čia vertėtų pasiūlyti pačiam ponui A.Sysui save nusibausti, nes nežinomi chuliganai per raudoną šviesą kitam mieste bėgo.

  • Prisiminiau R. Žyliaus filmuką, kuriame siūloma skirtingą darbo santykių liberalumą taikyti skirtingam darbo užmokesčiui: http://www.youtube.com/watch?v=VBj-_hzAKWM&feature=plcp

    Ar apie tai jau nebediskutuojat?

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Atsimenu kaip kartu su Riumantu šią idėją gimdėm…

      Paklausiau šito. Pirmiausia dėl jo argumento, kad kai kultūra (uždarbiai) pasikeis, tai galima bus liberalizuoti. AS atsakė, kad pasiūlymas nebuvo priimtas, nes tam reikia, kad pritartų Trišalė taryba. Savo nuomonės nekankinamas neišdavė 🙂

  • skirmantas tumelis parašė:

    Kantrybės. Ir kuo daugiau straipsnių į čia ar kur nors kitur.

    Sveikas protas pranašesnis, todėl laimės. Nes jei nelaimėtų, tai reikštų, kad nepranašesnis.

  • Skuduras parašė:

    Kliedesiai kažkokie (čia aš apie liberalius darbo santykius). Dirbu ne vien tik dėl to, kad įdomu ar reikia prastumti laiką, pagrindinis tikslas – užsidirbti. Štai čia ir prasideda kliedesiai apie liberalumą. Pirma, viršvalandžiai darbo kodekse griežtai reguliuojami, tuo neleisdami man dirbti tiek kiek aš noriu užsidirbti. Antra, griežtai reguliuojamos darbo valandos, vėlgi šis reguliavimas apriboja mano galimybę užsidirbti daugiau. Taigi, lankstumas arti nulio, kadangi mane ir darbdavį darbo kodeksas apriboja dėl galimybės padirbėti taip, kad kiekvienas pasiektume savo tikslus. Toliau, kas lemia darbdavio nesąžiningumą ir vokelius? Darbo vieta darbdaviui kainuoja tam tikrą konkrečią pinigų sumą. Tai suma, kurią jis gali mokėti nepatirdamas nuostolių. Pusė šių pinigų mokesčių pavidalu priklauso valstybei. Jei darbdavys nori, kad darbuotojas gautų didesnę išmoką, jis dalį pinigų mokės vokelyje, jei darbdaviui nerūpi darbuotojo gerovė jis mokės taip kaip priklauso. Gerai dirbančiam ir pelną nešančiam žmogui tikrai niekas negaili mokėti ir daugiau, bet žinant tai, jog pusę sumos suvalgo valstybė, tas atlyginimo pakėlimas atrodo kaip pasityčiojimas iš įdėtų pastangų. Aišku dėl nuolatinės propagandos, dėl to lieka kaltas darbdavys. Ir tegul nekala prie kryžiaus tie, kurie pradės šaukti jog žmogui praradus darbą ar ateityje gaunant pensiją dėl gautų vokelių bus blogiau. Tikrai nebus blogiau. Kodėl? Socialinės išmokos ir pensijos turi lubas!!! Visos socialinės išmokos įskaitant ir pensijas veikia draudimo principu. Skirtumas tik tas, kad apdraustasis įneša daugia negu gauna išmokos atveju (čia nelaimėlio, o ne valstybės išlaidų atveju). Taigi klausimas, ar naudinga žmogui mokėti visus mokesčius?
    Apie minimalų. Minimalus atlyginimas, tikrai negali artėti prie vidutinio šalies darbo užmokesčio. Pirma, mes jau gyvenome santvarkoje kai visi tiek valytoja, tiek inžinierius uždirbdavo vienodai. Turbūt nereikia aiškinti kas iš to gavosi. Antra. minimalų darbo užmokestį susiejus su vidutiniu darbo užmokesčiu, Lietuva įsivels į tokį progresinį ciklą, kuris rezultate baigsis nedžiuginančia infliacija. Trečia, ką duos priverstinis minimalaus atlygio pakėlimas? Papildomas išlaidas darbdaviui ir skatinimą tingėti. Joks darbdavys nenori pas save turėti tinginio ir dar jam už tai daug mokėti. Joks darbdavys nenorės daug mokėti tam, kuris naujai priimtas, neturi patirties ir nesupranta ką daro. Joks darbdavys nenorės rizikuoti priimant naują žmogų, kuris nepateisinus lūkesčių susidurs su darbo kodekso imperatyvais, atleidžiant žmogų. Taigi ką mes iš to gaunam duodami žuvį, o ne meškerę? O gi valstybės dedamas dideles pastangas, kad tautietis niekaip negalėtų ištrūkti iš skurdo ir gyventi pasiturinčiai. Gaila, bet tenka pripažinti, jog Seimo nariams nekeliami absoliučiai jokie suvokimo reikalavimai, o taip norėtųsi, kad bent jau minimaliai pasiaiškintų kaip veikia ekonomika t.y. prieš pradėdami kliedėti, neprašant daugiau, bent jau išsiaiškintų Lafero kreivės veikimo principą (žinomą kiekvienam ekonomikos pradinukui). Tačiau pavirkavus čia, belieka tik konstatuoti, kad socdemams labiausiai tinka toks šūkis: Mes kovojame už tai, kad Lietuvoje nebūtų turtingų žmonių.

  • Kroitus parašė:

    Aš, kaip visą savo trumpą gyvenimą kol kas buvęs tik darbuotoju, o dar nė karto verslininku, turiu susidaręs tokią nuomonę: darbdavys stengiasi iš darbuotojo gauti kuo daugiau, pats atiduodamas kuo mažiau (minimali alga, kuo mažiau poilsio, kuo daugiau, reikalaujamų, kartais net fiziškai neįmanomų, rezultatų) Yra įmonių, kur viršvalandžiai yra norma, bet jų tikrai niekas papildomai neapmoka, o pagrindinė motyvacija: „būsi atleistas“. Taip pat algų vėlavimas keletą mėnesių yra norma.
    Tikiu, kad tokie darbdaviai yra praeinantis etapas, ir atsiranda verslininkų, kurie į darbuotoją žiūri kaip į žmogų, nes postsovietiniai laukinio kapitalizmo atstovai vis dar mato darbuotoją kaip vergą.
    Aišku, čia tik mano nuomonė iš mano patirties, kuri visiškai nepretenduoja į objektyvumą be iteisingumą.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Kroitus, manau kad Jūs visiškai teisus. Faktas, akd ir darbdaviai nori mokėti kuo mažiau, o gauti kuo daugiau, ir darbotojai nori dirbti mažiau (net jei darbas teikia malonumą), o gauti daugiau. Gal ir yra kitokių žmonių, bet sutikime, kad tai – labai gražios egzotiškos išimtys. Klausimas – ką daryti, kad šios dvi pusės galėtų prasmingai susitarti ir siekti bendrų tikslų. Apie tai visa kalba.

      • Kroitus parašė:

        Manau, kad kol darbdaviai nesuvoks, kad darbuotojo motyvacija nėra vien tik piniginė(aišku, ji – viena svarbiausių, bet tikrai ne vienintelė), tol situacija sunkiai keisis.

        • Remigijus Šimašius parašė:

          Dalis suvokia. Didesnė konkurencija, galimybės (!) motyvuoti kad ir laisvumu padėtų ir kitiems susivokti. reguliavimas gi šiam susivokimui tik trukdo. O kalba ten būtent apie reguliavimą ėjo, nes kad gyvenime turėtų viskas geriau būti – beveik kaip ir sutariame (ankstesniame savo bloge, į kurį nuorodą čia dėjau, tokią prielaidą dariau, tai nieks neprieštaravo).

          • Pamiršau parašė:

            Ponas Šimašiau kalbant apie darbo laiką kiek tarkim dirba teisėjų padėjėjai? Kiek pasiklausau tai viršvalandžiai yra norma. Girdėjau ir apie nemokamas atostogas, ir apie darbą per atostogas, ir šeštadieniais…

  • Giedrius Jocius parašė:

    Labai tinka A.Syso apibūdinimui :
    “Tai sovietinio pareigūno mentalitetas. Tai tikėjimas, jei iškyla problemos, tai jas išspręsti gali tik valdžia. Socialinės rūpybos propaguotojai yra būtent tokie. Dauguma tiki, kad be socialinės pagalbos žmonės ims mirti gatvėje, kad niekas neis pas daktarą ir t. t. Tas mentalitetas yra labai stiprus. Norint įveikti stagnaciją, reikia jį užgniaužti“, – tvirtina L. Balcerowiczius.

  • Skuduras parašė:

    Sutinku su Kroitu, jei darbdavys išspaudžia visas “sultis” ir moka ašaras ir tas vėluojant du mėnesius tam, kad pats galėtų dar vieną naują Porshe nusipirkti. Kaip taisyklė toks verslininkas anksčiau ar vėliau su visa kontora ir Porshe kolekcija “paskęsta”. Bet jei tai yra įmonės išlikimo ar įsitvirtinimo rinkoje klausimas, tai drįstu paprieštarauti, kad darbdavys yra viso to blogio šaknys.

    • Kroitus parašė:

      Aš neteigiu, kad darbdavys yra didelis blogis. Tiesiog tokių, kuriems svarbiau naujas BMW, o ne darbuotojų savijauta, tikrai vis dar yra. Bet, kaip jau minėjau, randasi tokių, kurie galvoja ir apie tai, kad darbuotojai jaustųsi gerai ne tik finansiškai…

      • Skuduras parašė:

        Apie tai reikia ir būtina kalbėti su darbdaviu, argumentuojant to nauda abiems pusėms. Apie tai darbdavys gali būti net nepamąstęs. Beje kartą kalbėjom su vienu darbdaviu, tai jis skundėsi, kad jam nesiseka su darbuotojais rasti bendros kalbos. Pasirodo darbuotojus kamuoja baimė kalbėt apie problemas, o jam atrodo, kad visi priešiškai nusiteikę, vengia bet kokių diskusijų. Pasirodo, kad baimė yra dar vienas veiksnys, trukdantis vežimui normaliai važiuoti.

        • Kroitus parašė:

          Su darbdaviu bendraujant baimė atsiranda irgi dėl stereotipo, kad darbdavys pasakys „nepatinka – gali išeit“.
          Nes jei su darbuotojais bendraujama „iš aukšto“ arba kažkaip oficialiau, tai gali susidaryti įspūdis, kad jis linkęs pasakyti „nepatinka – GTFO“.
          Žinant, kad kai kurie dideli verslininkai Lietuvoje mėgsta (bent jau mėgo) darbuotojus keist kas kelis mėnesius (baigiasi bandomasis – viso gero), tokia baimė yra kažkiek pagrįsta.

          • Skuduras parašė:

            “…ir dėl stereotipo…”. O jei nepasakys? Žinoma atėjus reikalauti didesnio atlygio vien dėl to, kad jaučiatės nusipelnęs, abejotina, kad tai paveiktų jūsų naudai toks motyvas, bet jei turite gerą argumentą, tai pasiūlymas išeit nelabai tikėtinas. Be to juk tariamasi dėl ateities atlygio, tai ir argumentai turi sietis ne tik su praeities rezultatais, bet ir su ateitimi bei abipuse nauda 🙂

        • Remigijus Šimašius parašė:

          Jūs čia įsisiūbavoot, tai šioje vietoje pakartosiu tam tinkantį savo atsakyma Kroitui:
          “Didesnė konkurencija, galimybės (!) motyvuoti kad ir laisvumu padėtų ir kitiems [darbdaviams] susivokti. reguliavimas gi šiam susivokimui tik trukdo. O kalba ten būtent apie reguliavimą ėjo, nes kad gyvenime turėtų viskas geriau būti – beveik kaip ir sutariame (ankstesniame savo bloge, į kurį nuorodą čia dėjau, tokią prielaidą dariau, tai nieks neprieštaravo).”

  • dzyvai parašė:

    Konkurenciją dėl darbuotojų didina laisvų darbo vietų skaičius. Jis gali didėti dėl:
    1) Daugiau investuotojų
    2) Mažiau darbuotojų

    Kas pirma – višta ar kiaušinis? Kai viskas paliekama savireguliacijai, kažkuriuo periodu mokama emigracijos, ir dalies visuomenės degradavimo (darbo kaip oraus gyvenimo pamato atsisakymo) kaina. Savireguliacija yra vienas iš galimų vaistų skurdžių ekonomikai. Liga sudėtinga, tai ir gydymas su šalutiniais poveikiais. Kiek emigracija ir degradavimas kainuoja dabar ir kiek kainuos ateityje? Taigi, pripažinkim, šis vaistas irgi turi savo kainą, kaip ir kitas galimas vaistas – MMA didinimas. Skiriasi praradimų formos, praradimų išsidėstymas laike, perspektyvų klausimai. Šiame ginče neįžvelgiau argumentų, kuo savireguliacijos vaistas pranašesnis (neneigiu, kad jis gali būti pranašesnis). Pvz., kuo tai gali pasitarnauti smulkaus ir šeimyninio verslo sektoriaus didėjimui? Kas bus ekonomikos pamatas po 10,20 metų einant vienu ar kitu keliu? Ir šiaip, panašu, kad diskutuojama apie priemones, nesusitarus, kokio pagrindinio tikslo siekiame, taigi vienas apie sviestą, kitas apie miestą 🙂

  • julius parašė:

    Su didžiąja dalimi minčių sutinku, išskyrus apie lankstumo įtaką darbdavio/darbuotojo santykiams. Jei turime rinka, kurioje, kaip mini autorius, turime darbuotoju perteklių (didelį nedarbą), pastarųjų galimybės derėtis yra menkos. Todėl nereglamentuojami darbdavio/darbuotojo santykiai labai lengvai gali tapti engimu, kurį ribos tik galimybės emigruoti, ko mes kaip ir nenorim skatinti.
    Tas iš esmės taikytina tik labiausia pažeidžiamai darbuotojų daliai – menkos kvalifikacijos, gyvenantiems mažuose miesteliuose ir panašiai. Tačiau nematau, kodėl valstybė jais neturėtų rūpintis.
    Jei tai apgalvota (sorry, neturiu laiko skaityt įstatymams), puiku, jei ne, mažas reguliavimas šitai žmonių grupei pakenks

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos