Trys Kauno muziejai: arogantiškas melagis, provincijos frantas, ir patrauklus prasčiokas
Kokius metus ruošėmės šiai kelionei. Tik nuolat vis atsirasdavo kas svarbiau. Bet štai ankstyvą sekmadienio rytą su visa šeimyna mes jau korektiškame traukinuke ir važiuojame iš Vilniaus į Kauną. Planas paprastas: smagiai papusryčiaujame Kaune, aplankome Karo muziejų (duoklė vaikams); Čiurlionio muziejų (duoklė nostalgijai ir edukacijai), ir važiuojame po pietų atgal.
Pusryčių fiasko
Apie pusryčius parašytų Užkalnis savo Laukinėse žąsyse taip, kad net ausys linktų. Bijau, kad net jam gali pritrūkti žodžių, kai, na gerai, visai žavioje ir visai skaniai maitinančiame itališkoje užeigoje užsakytų pusryčių reikia laukti daugiau nei valandą, o vaikams užsakytos kakavos neatneša, ir tik priminus pasako, kad neturi. Žodis „atsiprašau“ čia negyvena.
Bet palikime tą kulinariją. Jau po vienuolikos ir galima eiti į Karo muziejų.
Arogantiškas melagis
- Darbo laikas yra skirtas durniams, kurie nežino, kad iš tikrųjų viskas yra kitaip
Karo muziejus yra baisus melagis. Pusė dvylikos, o jo durys užrakintos, nors internetas skelbė, kad dirba nuo 11.00. Tas pats akivaizdžiai netesimas pažadas kabo ir ant įėjimo. (P.S. Po taiklios pastabos patikslinu – aš pats lodorius ir nepamačiau, kad internete yra išlyga žiemos mėnesiams. Ant durų – nėra).
Komentarų tarsi ir nebebūtų – tiesiog blogiau vargu ar gali būti…
Visgi gali. Šis muziejus yra, matyt, ir baisingai savimi patenkintas. Įsikūręs pačioje savotiško muziejų kvartalėlio pradžioje (jei einame nuo Laisvės alėjos), jis užstoja kelią bet kur. Ir panašu, kad sąmoningai. Nuo uždarytų muziejaus durų iki Čiurlionio muziejaus durų būtų keliasdešimt metrų (kad praeiti iš vieno į kitą visai aktualu liudija ir pastatytas, bet vargu ar funkcionuojantis dengtas tiltelis). Tačiau šis praėjimas yra elementariai užtvertas, užrakintas, ir į kitą muziejų reikia eiti kaip gerą stadiono ratą. Čia turbūt tam, kad turistai eitų atgal į Laisvės alėjos kavines, o ne trukdytų kitiems muziejininkams dirbti…
Provincijos frantas
- Čiurlionio muziejuje eksponuojama ir “Tiesa”
Čiurlionio muziejus savo laiku sulaukė investicijų ir kviečia skandinaviškai paprastu dizainu, švara, elegancija. Pagal kitus muziejus jis tikras frantas.
Frantas iš žavios provincijos, nes (atleiskit man, prašau), Čiurlionis nepanašus į metropolio genijų. Tai mūsų puikios provincijos puiki pažiba. Paveikslai gražūs, gilūs, bet tai ne Monet, ne Van Gogas ir ne Dali. Jis, spėju, puikiai atspindi mūsų tautos savijautą 20 amžiuje, todėl ir yra svarbiausias mums. Ir puiku.
Kad paveikslai po stiklu, kaip teisingai pastebėjo mano žmona, sukuria nemalonią distanciją. Atrodo, lyg matytum ne originalą. Suprantu techninius dalykus dėl ko taip reikia, tačiau ekspozicijos lankytojo akimis tai – rimtas minusas ekspozicijos.
Tačiau reziumė – vienareikšmiai teigiamas. Apsilankyti, pamatyti, tikrai verta. Net pradžioje apie šį muziejų bambėję vaikai liko patenkinti.
Patrauklus prasčiokas
Į Velnių muziejų eiti net neplanavome. Niekada jame nebuvau ir neketinau eiti. Su velniais nesinori juokauti, o pačiame muziejuje tikėjausi tik baisaus kičo. Tačiau neblogai apskaičiuoto laiko, nepaisant pusrytinio aptarnavimo liko, muziejus – kitoje gatvės pusėje, o vaikai – entuziastingi, tad einam.
- Nepasakytum, kad į tokį pastatą traukia užeiti, bet užėjus nepasigaili
Pastatas, jo interjeras – baisus. Tikra sovietinio prasčiokiškumo orgija. O dar koridoriuje – kažkokio anglo pripaišytų velnių ekspozicija, kuri primena (vėlgi mano žmonos taikli įžvalga) kalėjimo klientų paveikslus. Žodžiu, atrodo, kad laukia ne kas.
Pirmas siurprizas (tik dėl mano išsilavinimo spragos) laukia tik įėjus į salę. Pasirodo, muziejus prasidėjo nuo Žmuidzinavičiaus velnių kolekcijos. Ir ta kolekcija tikrai žavi. Liaudiškas menas visame savo tobulume. Jo neužgožia netgi šalia atsidūręs kičas.
Kitas siurprizas – eksponatai pateikti su istorijomis, kurias norisi skaityti. Nors viskas pobaisėse eksponavimo dėžėse su paskilinėjusiais stiklais, užuolaidomis fonui ir ant paprasto lapo nekokiu spausdintuvu atspausdintais tekstais, tačiau šie tekstai yra įdomūs. Vieni apie tautosaką, kiti apie eksponatų atsiradimą, treti – šiaip kokios legendos, tačiau visi kabina. O juk tai taip reta mūsų muziejuose…
Užteks apie tuos velnius, nes daugiau siurprizų kaip ir nėra. Tačiau faktas, kad šis muziejus turi cinkelį, turi patrauklumo (beje, būtent čia sutikome turistų, įskaitant rusiškai kalbančių), ir, ko gero, kol kas turi ateitį. Nepaisant savo prasčiokiškumo ir ryškiai trečiojo brolio pozicijos kai eina kalba apie investicijas ar etatus.
Autorius: Remigijus Šimašius
Diagnozė – Darbo partija Nueinanti valdžia yra geresnė
Comments are currently closed.
632 Responses to “Trys Kauno muziejai: arogantiškas melagis, provincijos frantas, ir patrauklus prasčiokas”
Remigijus Šimašius
Follow Us!
metropolito?! 😀
Jo. Ačiū 🙂
Mes panašią ekskursiją darėm prieš pora metų. Maironio butas muziejus žavingas – lietuviškais art nouveau tapetais ir baldais. Literatūros muziejuje Kęstutis Genys ir Kostas Kubilinskas sudėti kartu kaip pokario poetai – tipo nėra skirtumo tarp partizano ir išdaviko, dar ir Paleckio radija bei Liudo Giros karinė uniforma – keistokas konceptas man pasirodė. O labiausiai maloniai nustebino Tado Ivanausko muziejus – kažkaip man asocijavosi tik su akių įdėjinėjimu lapėms, kurios ant apykaklių – 0 toks pasirodė erdvus, švarus ir įspūdingim drugelių kolekcijom. A, ir Vaižganto dar geras – su estišku šaržu ir tikromis papūgėlėmis, ir prižiūrėtojai buto-muziejaus labai draugiški.
Ivanausko muziejuje aš praleidau bene 3 valandas- TAIP viskas buvo įdomu. Nors esu prieš gyvūnėlių žudymą ir visa kita, bet ekspozicija tiesiog stulbinanti. Vaikams turėtų patikti “gyvasis kampelis”.
Mano vaikai jau pora kartų buvo, bet ir vėl norėtų tenai 🙂
Ačiū už rekomendaciją apie Maironį. Būtinai eisiu.
Gerai pagalvojus – kas sugalvojo sekmadieniais nedirbti ziemos sezonu, kai savaitgaliais yra daug maziau vietu kur galima isvaziuoti i gamta ir prasideda tikrasis muzieju sezonas.
Labai sunku patiketi kad darbo laikas surasytas pagal tikraji lankytoju skaiciu konkreciu metu
laiku…
Sekmadienį buvome Vilniuje, Gedimino pr. atkarpoje nuo Nepriklausomybės a. iki Seimo. Miręs miestas. Turistų daug, vilniečių daug, o dirba vos kelios maitinimo įstaigos. Knygynas ir tas uždarytas. Paskui sako, bankrutuojam….
Visi6ka tiesa.
Spėju, kad stiklas Čiurlionio darbus saugo nuo šviesos (ultravioletinių spindulių?) poveikio. Reikalas tas, kad pastelė nuo šviesos gana sparčiai (lyginant su kitomis dailėje naudojamomis technologijomis) blunka ir jos praktiškai neįmanoma restauruoti. Žinoma, tai nepaaiškina, kodėl stiklu uždengti ir aliejiniais dažais tapyti Čiurlionio paveikslai.
Tikrai taip. Tai, manau, neišvengiama. Tačiau faktas lieka faktu – eksponavimas po stiklu patrauklumo nuima 🙁
Mane nuo Karo muziejaus atpurtė bilietus pardavinėjanti sena moteriškė, kuri matomai anksčiau savo karjeroje dirbo Gestape. Bet Lituanikos likučius apžiūrėti buvo įdomu. Šiaip man labiau patinka muziejaus kiemelis su skulptūromis nei vidaus ekspozicija.
Čiurlionio muziejus yra gerai. Jūs pabandykite įvardinti kokė kitą žinomą dailininką iš Lietuvos. Na? Sunkiai, turbūt. Tą vieną Čiurlionį teturime. Na, dar Vilniuje Kasiulio muziejų planuoja atoidaryt.
Velnių muziejus yra bene unikalus savo tematika Europoje, o gal ir pasaulyje. Muziejams, žinia, biudžetai maži, todėl sukasi kaip gali.
Biudžetai maži, bet Čiurlioniui užteko. Ir puiku.
O dėl karo muziejaus – retai problemos vaikšto po vieną 🙁 Nenustebčiau. Tikiuosi, kad gal ir šis įrašas vers pasitempti, nes manau, kad žmonės ten nori dirbti prasmingai ir gerai.
oi tas mielas kaimas vardu Kaunas… mane T. Ivanausko ir Velnių muziejuose baisiausiai papiktino sklandantys kvapai – iš pakampėse pastatytų mikrobanginių, kuriose muziejininkės (jei tas, atsiprašant, bobas galima taip vadinti) šildo kibinus ir spurgas su kopūstais. Mačiau ir kaip valgo, ir kaip plepa valgydamos. Tai tuos kvapus ir bobas pravėdinus, taptų geriau kvėpuoti. Kai lyginu su muziejais užsieniuose – juokingi tie mūsų muziejai, vargšiukai, be polėkio… ale vistiek reikalingi ir gal patobulės. Atsargiai su tuo Kaunu :). Geriau paieškoti vietinių palydos, rekomendacijos ar patarimo…
Na interaktyvumo prasme mes stipriai atsiliekame nuo kokio sakysim Stockholmo, bet kita vertus nereikia svetimų dievų ieškoti-Vilniaus Nacionalinė dailės galerija yra NUOSTABI.
🙂
Velnių muziejuje kvapai tikriausiai nuo Kipšo kavinės rūsyje, ne nuo prižiūrėtojų: o ten dar yra ir A. Žmuidzinavičiaus butas-muziejus, kur interjeras tikrai fantastiškas, o pats namas
pastatytas pagal architekto Žemkalnio projektą.
Ačiū.