Neliečiamybės šou – tikėjausi daugiau

2012 12 17 Remigijus Šimašius Politika, Teisinė politika

Į laikiną grupę Viktoro Uspakicho ir kompanijos imuniteto klausimams nagrinėti nenorėjau ne tik todėl, kad tuo metu šalia Seimo nario pareigų dar ir laikinai teisingumo ministro pareigas ėjau, bet ir dėl to, kad esu šališkas. Šališkas, nes manau, kad bylas turi spręsti teismai, o ne seimai, nes nemanau, kad Seimo nariai gali geriau tirti įrodymus bei jų tinkamumą ir pakankamumą (o juk buvo aišku, kad Uspaskichas ir DP kaip tik į tai nepatyrusius Seimo narius ir bandys įvelti).

Bet papuoliau į tą komisiją. Ir šiek tiek nusivyliau. Maniau, jog tikrai bus kažkas tokio, kas išvers mus iš koto, ką p. Uspaskichas visur viešai žadėjo – ne vienoje laidoje su juo dalyvaudamas tai girdėjau.

Tačiau, bent jau komisijoje nieko įspūdingo neišgirdau. Viktoro Uspaskicho atliktas užspausto supermeno vaidmuo, kaip ir Vitalijos Vonžutaitės melodraminis intarpas ar Vytauto Gapšio detektyvinis herojus galėjo įtikinti nebent DP gerbėjus, tikėtojus visagaliu (teisėsaugos, politinio elito, etc.) klanu ar kaip nors emociškai paveikius žmonės.

Visas ilgas kalbas, įtikinėjimus ir graudinimus analizuoti gaila būtų ir Jūsų, ir savo laiko, tad pailiustruosiu keliais pavyzdžiais.

Šešis kartus paklausė, šešis neatsakė, o kažkas nesuprato

P. Uspaskichas bando iliustruoti teismo šališkumą ir nekonstruktyvumą, kad neva teisėjos elgesys nukreiptas prieš kaltinamuosius. Iliustracijai paleidžiamas garso įrašas, kur teisėja (reikia pripažinti, gana įsakmiu balsu) neva šešis kartus užduoda tą patį klausimą.

Deja, iliustracija yra nieko verta. Ir ne tik todėl, kad poros minučių įrašas ištrauktas iš konteksto. Esmė ta, kad teisėjos klausimas yra apie tai, ar „buvo toks atvejis, kai …“, o atsakymas yra „nebūdavo“. Suprantu, kad kažkam gali pasirodyti semantinė ekvilibristika, ypač jei esi ne teisininkas, ir dar jei su lietuvių kalba nelabai gerai. Tad nenuostabu, kad p. Uspaskichas nesupranta, kad „buvo“ ir būdavo“ yra ne tas pats. Tačiau keista, kad iš to daromas didžiulis teismo „šališkumo“ įrodymas.

Visos bylos vienodos?

Vienas iš politikų tariamo kišimosi į DP bylą įrodymų yra prezidento Valdo Adamkaus atsiminimai jo knygoje ir pasisakymas viešai apie tai, kad bylą reikia greičiau užbaigti ir atiduoti teismui. Pripažinsiu, tai teoriškai galėtų būti problema, jei būtų peržengtos tam tikros ribos. Jei prezidentas tiesiog užsisėstų ant tam tikrų asmenų, tai būtų problema. Tačiau jei prezidentas domisi ir reikalauja, kad svarbiausioms byloms būtų teikiama daugiausiai dėmesio, tai yra visiškai normalu. Juk nenorime kad eilinis, atsiprašau, UAB’čikas, susilauktų tokio pat dėmesio, kaip ir įtakinga partija, kuri galimai brutualiausiu būdu prekiauja savo įtaka.

Galiu tik priminti prokuroro S. Versecko komisijoje pasakytus žodžius – byla yra ne šiaip juodosios buhalterijos, o politinės korupcijos byla. Tokią bylą laikyti vienodo prioritetiškumo, kaip ir eilinę vokelių bylą kur nors provincijos kioskelyje būtų arba nesusipratimas, arba sąmoningas teisėsaugos darbo sabotažas.

Kaltinimo perkvalifikavimas – politinis?

Ne vieną kartą buvo užsiminta, kad kaltinimo perkvalifikavimo paskelbimas penktadienį prieš rinkimus yra akivaizdus politikavimo įrodymas. Tačiau čia yra keli niuansai. Visų pirma, perkvalifikavimas, kiek menu, nebuvo šiaip sau atliktas tą penktadienį. Tiesiog kaltinimai, kaip ir dera, buvo pekeisti kaip tik tada vykusio posėdžio metu.

Kiti perkvalifikavimo niuansai, kurių pabrėžtinai „nesuprato“ kaltinamųjų advokatai yra grynai teisiniai. Kadangi mačiau, kaip į šiuos teisinius akligatvius mielai nėrė nemažai Seimo narių, tai porą pastraipų paskirsiu Aukščiausiojo teismo praktikos apibendrinimų vaidmiui.

Paprastai tariant, praktikos apibendrinimas, pagal kurį kaltinimas turėjo būti perkvalifikuotas, paskelbtas buvo maždaug mėnuo iki rinkimų. Advokatai aiškina, kad tas apibendrinimas nieko nereiškia, kad praktika buvo susiformavusi jau anksčiau. Be abejo. Tačiau užmirštama, kad apibendrinimas nėra tik tuščias laiko gaišimas Aukščiausiajame teisme.

Kiekvienas prokuroras galėjo inicijuoti naują praktiką bet kada anksčiau. Kiekvienas prokuroras galėjo pakeisti kaltinimą po atitinkamų teismų nutarčių, kurios tai pripažįsta tinkama praktika. Tačiau esmė ta, kad iki tol praktika buvo įvairi, todėl visa tai galėjo būti padaryta, bet nėra savaime aišku ir natūralu, kad tai vyktų. Situacija pasikeičia būtent po praktikos apibendrinimo, kai visiems jau aiškiai pasakoma, koks variantas, susiklostęs praktikoje, yra tinkamas ir sektinas, o koks – ne.

Įrodymai netinkami?

Tikrai nesiruošiu veltis į aiškinimą tinkami ar netinkami yra įrodymai byloje.

Tačiau turiu pasakyti, kad p. Uspaskicho bandymas iliustruoti įrodymų netinkamumą jam pačiam pakišo koją. Pats visiems ratu pasiuntęs krūvą iš bylos nukopijuotų kasos pajamų ir išlaidų orderių (tiesa – ne iki galo užpildytų, su inicialais vietoje vardų ir pavardžių, be asmens ar įmonės kodų), jis labai gerai iliustravo tai, apie ką visi kalbėjo tik puse lūpų.

Jei tai, ką pamatėme iš tų dokumentų yra tiesa, tai jie iliustruoja gyvavusią otkatų sistemą: skelbiama atranka ES paramai gauti, po maždaug mėnesio įmonė paremia DP į juodąją kasą (5 procentus konkurso vertės), dar po mėnesio laimimas konkursas. Jei konkursas visgi nelaimimas – pinigai grąžinami.

Taigi, įrodymų netinkamumo aspektas pasisuko kitu kampu. Dabar bus galima aiškiai klausti Generalinės prokuratūros, ko trūko, kad atitinkami įtarimai dėl otkatų sistemos būtų buvę privesti iki kaltinimų korupcija konkretiems asmenims ir teisminio nagrinėjimo.

Bylos ilgumas rodo jos pritemptumą?

 

Ne kartą buvo teigiama, kad jei byla būtų buvusi ne politinė, tai ji būtų buvusi senai užbaigta. Iš tiesų – kai kur teismas gal ir galėjo dirbti efektyviau (tačiau efektyvumo trūkumas juk dar nerodo politizuotumo, ar ne?).

Tačiau svarbiausia – prieš rodant pirštais į kitus, geriau būtų pasižiūrėti į veidrodį. Pateikiama diagrama aiškiai rodo, kokios yra pagrindinės bylos vilkinimo priežastys. Kaip ir pastarąjį mėnesį – bylą vilkina ne kas kitas, o Seimas, nagrinėdamas kaltinamų trijų Seimo narių imuniteto klausimą.

„Aš čia ne prie ko“?

Tokio tipo argumentą išsakė iš esmės visi trys.

Viktoras Uspaskichas „ne prie ko“, nes, kaip jis teigė, niekur byloje nėra jo parašo. Tiesa, kai prokuroras paprašė ištraukti tam tikrą bylos tomą ir atversti tam tikrą jo puslapį, ir ten pamatėme ne tam tikrą, o pono Uspaskicho parašą, versija staiga pasikeitė. „Tai ne galutinis, o preliminarus dokumentas“. Chm… Bet parašas visgi yra. Ir, kaip suprantu, ne vienas.

Beje, p. Uspaskichui pagarba bent jau dėl to, kad jis savo kolegas kaltinamuosius išvadino vaikais, kurie nežinojo ką darė, tuo aiškiai prisiimdamas lyderystę ir organizatoriaus atsakomybę (jei tik ji bus įrodyta teisme) sau.

V. Gapšys „ne prie ko“, nes niekur nefigūruoja kaip tas, kuris kontroliavo pinigų patekimą į juodąją kasą. Be to, dar buvo labai jaunas, ir papuolė tarp kaltinamųjų tik todėl, kad buvo „aktyvus“. Gal ir taip, tačiau jei neapskaityti pinigai buvo nuolat imami ir leidžiami partijos reikmėms – argi tai šiaip, nereikšmingas epizodas? Be to, prokurorai patys pabrėžia, kad p. Gapšio vaidmuo juodojoje buhalterijoje yra mažesnis. Tad kam veržtis pro atviras duris?

V. Vonžutaitė „ne prie ko“, nes irgi buvo jauna ir nepatyrusi, o ir šiaip nieko blogo nedarė. Ką galiu pasakyti – ji turi gerą advokatą, ir pati gali savo motyvus dėstyti teismui. Tačiau kodėl reiktų manyti, kad ji turėtų būti apsaugota nuo teisingumo, kai jos parašai figūruoja beveik visur, kur neapskaityti pinigai priiminėjami ir išdavinėjami?

„Nuskriaustųjų“ choras prieš teisėsaugą

Panašu, kad Seime balsuojant dėl imuniteto (ne tik balsuojant, bet ir dalyvaujant-nedalyvaujant) atsiskleis, kas Lietuvoje mano, kad teisingumas visgi turi būti vykdomas, ir kad tai turi daryti teismai, o kas prisimins savo buvusias ar būsimas nuoskaudas dėl teisingumo rankos. Juk kai tokios nuoskaudos užeina, tai sunku pasakyti, kad prisidirbau (sulaužiau priesaiką, trukdžiau antstoliui vykdyti jo pareigas, neapskaičiau paramos partijai bei prekiavau įtaka). Geriau sekti pasakas apie teisėsaugininkų klaną ir kaip jis susidoroja tik su garbingiausiais ir geriausiais. Gal būna ir taip, bet jokių ženklų nematau, kad taip būtų šį kartą, tad linkiu atsipeikėti.

Linkiu nesusvyruoti ir socdemams. Kai kuriems jų taip sunkiai laikinijoje komisijoje ranka kilo už imuniteto atėmimą. Nors persiplėšk – vienoje pusėje teisingumas ir Tauta, o var kitoje – jų koalicijos stabilumas. Pažiūrėsime, kaip jiems seksis apsispręsti antradienį, ar kas nors netyčia nebus išvykęs, ar nepraleis posėdžio dėl kitų svarbių priežasčių.

O teisėsaugos institucijoms savo nuosekliais darbais linkiu pasiekti tai, kad niekam nekiltų noras pagrįstai (deja, neretai ir taip) ar nepagrįstai abejoti teisėsaugos reputacija.

 

Darbo partija, naktinė koalicija, politinės aktualijos, Teisinė politika, Uspaskich

Ginklai, laisvė, kiti nesusipratimai Asmeniškai apie kompus ir socialinius tinklus