KGB vaikai prarijo savaitgalį
Prisipažinsiu – daug grožinės literatūros neskaitau. Paprastai pradedu skaityti kokią trečią atostogų dieną ir iš karto praryju pora knygų. Tačiau šį savaitgalį vaiko kambaryje lentynų nespėjau padaryti dėl savo bičiulio Justino Žilinsko knygos „KGB vaikai“: sėdau penktadienio vakarą, baigiau šeštadienio vakarą.
Viršelis toks įtaigus, kad jei būtų knygos ekranizacija, turbūt irgi žiūrėčiau ją per videokasetę (dar turiu leistuvą)
Nesu ir trilerio žanro didelis mėgėjas ar žinovas, bet šis romanas įsuko kaip reikiant. Po kokio ketvirto puslapio suvoki, kad kelio atgal nebėra, kad siužetas mėtys ir vėtys, kad norėsis pažiūrėti o kas ten kitam puslapyje, kad negalėsi atsitraukti. Ir ta nuojauta pasitvirtina su kaupu.
Pagaliau skaityti lietuvišką romaną tapo įtraukiančiai įdomu. Pagaliau, atsirado drąsa rašyti tiesiai šviesiai, be užuolankų, ir apie tai kas rūpi. Nebėra to perdėto sentimentalumo ir rašytojui saldžios melancholijos, tų visų per aplinkui ir su nutylėjimais (kurie gal kažkada ir buvo būtini, kad cenzūra nesuprastų?). Nebėra net netiesioginių pagraudenimų apie buvusius geresnius laikus (dar ne tas amžius, o gal dėl to, kad sovietinių Rašytojų sąjungos privilegijų neteko ragauti?). Iš senosios kartos rašytojų, mano supratimu tik pabrėžtinai antinomenklatūriniam Ričardui Gaveliui to pavyko išvengti.
Rašoma apie žmones kaip ir mes ir iš mūsų aplinkos, tačiau įsivėlusius į tokius įvykius, kurie ką gali žinoti – o gal ir būtų galėję būti, ir svarbiausia – kurie yra įdomūs. Ir kartu visa tai nei iš tolo nėra lėkšta. Justinas ne vienintelis (nors vienas iš nedaugelio), kuris jau rašo taip, tačiau tai džiugina juo labiau. Pagaliau atsirado rašytojai, kurie šiais priaugo (o gal ir praaugo) Jurgį Kunčiną, Antaną Škėmą bei kitus mūsų stipriuosius (dėl Ričardo Gavelio nesu dar tikras, bet jei taip toliau eis geryn…).
Man skaityti buvo papildomas malonumas, nes mano amžius 1996-aisiais buvo toks pats, kaip ir pagrindinių herojų, o dar ir pora detalių iš draugystės su Justinu galėjau pastebėti.
O jau knygos leidimas! Didžiausi komplimentai leidyklai – visų pirma dėl viršelio ir iliustracijų.
Pabaigoje keletas gerų cinkelių. Jie pačią knygą į kitą intelektualumo lygį pakelia. Kita vertus, būtent ir tik pabaigai mažų pastabėlių, bet tik autoriui pasakysiu.
O išvada viena: jei norite gerai praryjamos knygos – imkite ir skaitykite.
Autorius: Remigijus Šimašius
Energiniai buto sertifikatai žmonėms gali nieko nekainuoti Stiprėjanti mada: dėl blogų sprendimų kalta aplinka
Comments are currently closed.
10 Responses to “KGB vaikai prarijo savaitgalį”
Remigijus Šimašius
Follow Us!
Atsiprašau skaitytojų dėl dviejų dydžių šrifto. Popo kažko durniuoja, o aš per aplinkui su juo nenoriu cackintis.
Šrifto dydis netrukdo skaityti.
O tie daiktai įsivelia, kai copy/paste padaroma iš kokio nors wordo ar googlo doc’ų.
Reikia paspausti “view html” ir nutrinti nereikalingus html’us 😉
Knygos man vaikai neleidž’ skaityt :/ Liūdžiu.
Tokiu atveju paprasčiau yra padaryti “Paste” į Notepad, o po to iš jo vėl nukopijuoti – taip “pametami” visi teksto formatavimai.
Taip darydavau, reiks ir vėl sugrįžti prie to.
Vajė, nenurodytas puslapis! http://www.kgbvaikai.lt 🙂
Na, kad ir koks Žilinskas būtų Šimašiaus draugas, bet su Kunčinu, Škėma, Gaveliu lygint nevertėtų, iki šitų Žilinskui kaip iki kosmoso dar.
Na gerai, kaltas… Justinas irgi rašė, kad ir žanras ne tas, ir teisingai rašė. Bet tikrai ne kaip iki kosmoso. Nors ir parinkau savo mėgiamiausius lietuvių rašytojus.
Žilinskas sutinka su pastaruoju teiginiu 🙂
Really item of stuff. A bit ago i stumbled upon your web blog site as well as in accession cash expressing we have truly loved factor your blog content. On the contrary I am opting-in jointly with your elevate and perhaps I achievement somebody obtain routinely quickly.
[…] Remigijus Šimašius tiesiai šviesiai rėžia, kad autorius jau “priaugo (o gal ir praaugo) Jurgį Kunčiną, Antaną Škėmą“. Na o iki Gavelio Justinui Žilinsk…:” dėl Ričardo Gavelio nesu dar tikras, bet jei taip toliau eis geryn…“ Reikia pripažint, […]