Valdiškų vaikų problema sprendžiama, bet kol kas valdiškai

2013 03 15 Remigijus Šimašius Socialinė politika

Atsiprašau, jei kam per radikaliai skamba įrašo pavadinime esanti sąvoka valdiški vaikai. Tačiau būtent ją noriu pabrėžti, nes problema reali, didelė, įsisenėjusi, kelianti ilgalaikes neigiamas pasekmes.

Liberalų frakcijoje svečiuojasi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Kalbamės apie įvaikinimą, globą, vaikų namus.

Iš karto pasakysiu kaip įsivaizduoju sėkmingą politinio veikimo rezultatą šioje srityje:

– Iš 4000 vaikų, šiandien esančių vaikų namuose, juose liks ne daugiau kaip trečdalis ar bent pusė;

– Realiai vaiko teisės bus užtikrinamos tokiu būdu: vaikas auga biologinėje šeimoje, jei tas nepavyksta, pas įtėvius, jei niekas neįvaikina – pas globėjus; kol nėra nuolatinės globos ar įvaikinimo sprendimo – pas lakinus globėjus (giminaičius, kaimynus, parapijiečius, etc.), tik jei net globėjų neatsiranda – vaikų ar kūdikių namai;

– Realiai sutrumpintas įvaikinimo laikas (mažesnės eilės įtėviams), vaikai įvaikinami greičiau, o iki įvaikinimo auga ne kūdikių ar vaikų namuose, o šeimose;

–  Realiai sužmoginamos įvaikinimo sąlygos ir kriterijai, nereikalaujama gyvenimo sąlygų, kurių neturi dauguma Lietuvos šeimų. Nesityčiojama iš norinčių įsivaikinti per visokias pažymas, renkamas linijiniu būdu ir kitais subtiliais bei nelabai būdais, kurių visų neprašinėsiu.

Problema reikalauja ne kosmetinio remonto, nes daug gražių kalbų vyksta jau dvidešimt metų, o rimtų sprendimų nesimato. Daug kalbame apie deinstitucionalizaciją, tačiau realiai daroma priešingai. Iliustruoju.

 

Pirma, viešomis lėšomis (biudžeto ir ES) stiprinamos būtent valstybinės institucijos.

Antra, kokios kalbos bevyktų apie deinstitucionalizavimą, daugiausiai prakalbstama apie šeimynas (tokius lyg ir privačius mini vaikų namus), o ne apie šeimas, kurios įvaikina ar paima globoti vaikus.

Trečia, procedūros nepritaikytos greitam įvaikinimui. Žmonės tampomi pažymų pažymėlių, procesai linijiniai.

Dar blogiau tai, kad ir šiandien paaiškėjo, kad vengiama įsivardinti problemas. Pavyzdžiui, kai mano ir SADM darbuotojų teiginiai apie įvaikinio trukmę išsiskyrė dvigubai, paaiškėjo, kad SADM skaičiuoja ne nuo noro įsivaikinti pareiškimo, o nuo tam tikrų procedūrų pabaigos (ne pradžios!).

Ketvirta, kol vyksta įsivaikinimas, vaikas net laikinai globoti šeimai neduodamas. Kai šeimai iškyla problemos, ne tik kad neieškoma kas galėtų vaiką priimti laikinai globai, bet neretai netgi močiutės ar kiti giminaičiai sąmoningai paliekami už borto – vaikas jiems neduodamas, o talpinamas į valdišką vaikų sandėlį.

Penkta, kriterijai globai ir įsivaikinimui per griežti. Gerai pamenu, kad kai Vyriausybėje SADM  ministrui prieštaraujant pasiekiau, kad būtų nustatyta, jog kliūtis globoti gali būti tik tokie dalykai, kurie yra pagrindas apriboti tėvystės teises. Tarnautojai nesibodėdami net viešai sakė, kad praktikoje to netaikys.

Visų šių ir kitų bėdų rezultatas – pilna norinčių įvaikinti, pilnos institucijos vaikų, kurie galėtų būti įvaikinti. Vienintelis rezultatas – valdiškuose namuose dirbantys žmonės turi darbo. Galbūt tai ir stabdo pokyčius? O juk gerai dirbantys darbuotojai net išmontavus visus vaikų namus galėtų savęs verto darbo turėti, nes ne vienai šeimai reiktų pagalbos, mokymų, patarimų.

Prie problemų rato reikėtų pridurti dar ir tai, kad panašu, jog ir patys kūdikių bei vaikų namai veikia kaip antišeima. Kad išvengtų įvairių tikrų ar tariamų problemų, ten sąmoningai skatinamas prieraišumo nebuvimas, bandoma prieraišumą išgyvendinti. Kokie visuomenės nariai bus tokie žmonės, kurie neturės bazinių prieraišumo įgūdžių?

Aš pats ir liberalai ir prieš rinkimus užsibrėžėme, ir šiandien deklaravome, kad esame pasiruošę remti geras iniciatyvas, jei jos bus tikros, o ne butaforinės, kai ir vilkas sotus, ir avis sveika. Būsime labai reiklūs, jei tikrų pokyčių nebus.

Labai noriu palinkėti ministrei gerų darbų. Kol kas, prisipažinsiu, susitikimas nelabai įkvėpė. Pavyzdžiui, į klausimą koks gi tikslas po ketverių metų – kiek vaikų iš dabartinių 4000, augančių valdiškuose namuose, juose ir liks, ministrė taip ir neatsakė. Atsakymas gal būt bus gegužės mėnesį… Kita vertus, ministrė teigia, kad skaičių įvardinti būtų netgi neetiška. Tai kaip mes pamatuosime ar reikalai vyksta į gera, ar priemonės veiksmingos?

 

biurokratija, Socialinė politika, vaikai, žmogaus teisės

Notarinis narvelis – be prasmės, nors ir su gražia iškaba Valdžia mūsų skrandžiuose