Remigijus Šimašius

neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms

Atleisti ar neatleisti?

Mindaugas Voldemaras ir jo amerikoniškas kolega viską teisingai čia sulankstė 🙂

Tik turiu patikslinti keletą dalykų (tuo pačiu rekomenduodamas pažiūrėti mano kalbą, kuri ten pridedama).

KnightAtTheCrossroads-vasnetsov

Žmogui, norinčiam reformuoti ir pagerinti ką nors, o ypač valdiškoje sistemoje, iškyla daug dilemų…

Pirma, apie tuos vamzdžiuis, už kurių (ir kuriuose) galima pasislėpti. Visiškai teisingai. Gal ir ne tais žodžiais, bet būtent apie tai ir kalbėjau. Reikia tvarkyti ir keisti ne žmones, o procesus.

Kaip tik ir kalbėjau, kad visi (netgi biurokratai) nori dirbti gerai. Pastarieji nori ramiai nudirbti savo darbus ir penktą valandą eiti namo, ir dar nori kad juos gerbtų. Ir galima padaryti, kad taip vyktų.

Turiu krūvą sėkmės pavyzdžių, kai verslo priežiūros srityje (apie kurią ir kalbėjau) efektyvumas išauga dešimtis kartų, ir klientai tai įvertina (apie tai irgi pranešime).

Antra, apie japonus ir ne japonus. Mes ne Japonija ir pagal kitus, nei Mindaugas rašo, dalykus. Nežinau ar žinote, bet pagal tokį keistą ir nelabai patikimą, bet visgi rodiklį – IQ – japonai ir kinai yra aukštesnio IQ už baltuosius. Be to, vienodesnio. T.y., pas juos daugiau žmonių yra “normaliai” protingi. Palyginus su europiečiais ten mažiau visiškų kvailių, ir mažiau genijų.

Taip jau yra, kad įvairovė pas mus yra daug didesnė visur (labai darbštūs ir tinginiai, labai padorūs ir sukčiai, etc, etc.). O dar pridėkime kitokią – labiau ndividualistinę ir mažiau paklusimu paremtą kultūrą.

Tai reiškia, be kita ko, kad uždavinys išlaikyti visus yra tiesiog sunkiau pasiekiamas.

Trečia, jei pažiūrėsite kalbą, tai pamatysite, kad kalbėjau nebūtinai apie atleidimą, o apie tai, kad paprastai apie 10 procentų žmonių nesugeba pasikeisti (mes/aš kaip vadovai nesugebame juos tinkamai įstruktūrinti efektyvesnėje sistemoje). Pavyzdžių ten teikiau – na yra tiesiog sadistų ir panašių, deja. Tokius reikia tiesiog nušalinti nuo pokyčių darymo: arba atleisti, arba izoliuoti, arba perkelti į darbą, kur pokyčiams netrukdys.

Kitas klausimas – apskritai valstybės tarnyboje žmonių reikai mažinti, bet ne dėl to, kad šiaip, o dėl to, kad funkcijų reikia mažinti.

Ir, pagaliau, ketvirta – kaip tai neįmanoma atleisti tinkamai? Kai tapau ministru ir reikėjo mažinti išlaidas, tai ministerijoje išlaidos buvio mažinamos netgi labaiu nei kai kuriose pavaldžiose įstaigose, kur tai padaryti buvo sunku.

Laikiausi principo, kad jokių fiktyvių ar tikrų prievartinių nemokamų atostogų iš principo negali būti. Tad atleidinėjau. Nes tai buvo mano pareiga. Atleidau ne 10, o 15 procentų. Ir, po galais, jei kas pasakys, kad atleidinėjau ne tuos, kuriuos objektyviai reikėjo, tegul pasako tai garsiai.

Dalis iš atleistųjų yra tas, kur tikrai gaila buvo atleisti, nes geri, darbštūs ir kvalifikuoti žmonės. Na, bet tiesiog negalima mokėti atlyginimo iš pinigų, kurių nėra už darbus, kurių nereikia.

Tačiau dalis atleistųjų buvo tie, kurių atleidimas darbo procesą ne apsunkino, o gal net pagerino. Bent jau ministerijos darbo apimtys išaugo, o kokybė, manau, irgi. Beje, vis vienas kitas tyrimus atliekantis studentas apie tai paklausinėja… Manau, kad turiu kuo pasidalinti, ir tai padarysiu kokiame atskirame platesniame įraše.

Tai toks vat trumpas atsakymas Mindaugui. Ačiū, kad pakvietė pranešimą skaityti 😉

, , , , , ,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos