Tėvynė yra laisvė (arba Apie Lietuvos ateities strategiją)

2010 04 17 Remigijus Šimašius Asmeniškumai, Ekonominė politika, Valdžios atvirumas

Turiu garbės dalyvauti Valstybės pažangos taryboje, kuri konsultuodamasi su visuomene brėš gaires, kaip Lietuva turi atrodyti po dvidešimties metų. Apskritai esu gana skeptiškas tokių strategijų atžvilgiu, tačiau be jų galbūt irgi gyventi nevalia. Tad išdėstysiu savo požiūrį ką ta strategija turi numatyti ir ko negali numatyti. O taip pat noriu pakviesti savo skaitytojus irgi pasidalinti mintimis.

Pradėkime nuo to, kad valstybė yra ar bent jau turėtų būti laisvų žmonių sąjunga. Tai reiškia, kad strategija negali ir neturėtų brėžti jokių vizijų kaip „turi atrodyti Lietuva”. Ji negali ir neturi užsiimti socialine inžinerija, kad šviesiai ateičiai būtų parengti jos standartus atitinkantys žmonės.

Lietuva turi kilti iš laisvų jos žmonių, o tai reiškia, kad Lietuvoje visada turi būti konkurencija tarp idėjų. Ir ne valdišku pasirinkimu turi būti nuspręsta, kurios idėjos gyvens, o kurios bus paliktos nerealizuotos. Tai turi būti žmonių iniciatyvos reikalas.

Išdidžiai nešioju Kovo 11-osios progai skirtą ženklelį, kuris skelbia „Tikime laisve”. Jei tikrai tikime, tai turime sutelkti pastangas į žmogaus išlaisvinimą. Laisvi žmonės realizuos daugybę gražių idėjų, kurios galėtų tapti epitetais, apibūdinančiais Lietuvą 2030-aisiais. Pavyzdžiui, kad ir pastaruoju metu nuskambėjęs puikus šūkis: „Lietuva – trys milijonai kūrėjų”.

Tam, kad žmogus taptų laisvu ir atsakingu šeimininku savo tėvynėje, būtina daug kur pasitempti ir daug ką pasiekti. Pavyzdžiui, kad mokykloje vyrautų ne muštras ir kalimas, o bendradarbiavimas ir kūryba (nesakau, kad viskas mokyklose blogai, bet iki „gerai” irgi dar labai toli).

Svarbu, kad žmogus būtų savo likimo kalvis visomis prasmėmis: kad žinotų, jog pirmiausia nuo jo paties priklauso kokia jo bus pensija senatvėje ar sveikatos aprūpinimas ligos atveju – kad ne nuo valstybinės sistemos jis priklauso, o nuo savo veiksmų.

Be galo svarbu, kad kuriantis ir dirbantis žmogus žinotų, jog jis yra vertas didžiausios pagarbos ir dėmesio. Kad valdžia pirmiausiai galvoja apie tokį žmogų, o tik paskui apie kitus (nes be dirbančių ir kuriančių apie kitus ir tegalėsi tik galvoti, bet nebus iš ko ir kaip jais rūpintis).

Svarbu visada ir visur laikytis principo, kad žmogaus laisvė yra tai, kas negali būti paaukota vardan kitų gražių tikslų. Svarbu neužmiršti, kad atsakomybė turi būti tai, kas lydi laisvę.

Dar kuriant ateities strategijas svarbu nepasiduoti iliuzijai, kad galimas kažkoks trumpesnis kelias į laimę nei asmeninės pastangos. Laimės ekonomika yra nauja mada, ypač tarp pasaulio politikų, kurie jaučia, kad savo žmonėms negali pažadėti materialinės gerovės. Tokios idėjos keliamos ir svarstant Lietuvos ateities viziją.

Nesakau, kad materialinė gerovė turi būti valdžios besąlyginis tikslas. Tačiau juo labiau neturi būti „didžiausias laimės kiekis didžiausiam skaičiui žmonių”, kaip kad savo formulėje dėstė žymusis utilitaristas Jeremy Bentham.

Laimė yra asmeninis dalykas, kuris ir pasiekiamas asmeninėmis pastangomis. Jei valdžios pastangos būtų nukreiptos į laimės siekimą, tai receptai būtų paradoksalūs. Reiktų, pavyzdžiui, visiems liepti auginti šunis (nes Britų psichologai nustatė, kad žmogaus laimingumo jausmas labiausiai iš visų veiksnių koreliuoja su šuns turėjimu).

Arba tektų eiti dar toliau – tiesiog skatinti vartoti vaistus, kurie skatina kankorėžinę liauką, atsakingą už malonumo hormono serotonino gamybą. Vertėtų tik prisiminti, kad visi narkotikai būtent tai ir daro, o kai kurie šiandien jau uždrausti (Heroinas, LSD) buvo reklamuojami kaip visai normalus būdas atsipalaiduoti ir pagerinti savijautą.

O sugrįžtant prie Lietuvos strategijos noriu priminti Justino Marcinkevičiaus žodžius, kurie skambėdami Atgimimo laikų dainoje turbūt daugeliui virpino (o bent jau man ir tebevirpina) širdį. Juose Tėvynė aiškiai atsako, kad ji yra žmogaus laisvė. Juose Tėvynė atsisako uždaryti žmogų savyje „kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro”. Manau, kad tai puikus principas Lietuvai ir dabar, ir po dvidešimties metų.

Rodyk draugams