Tavo vardas – mano reikalas…

2009 11 16 Remigijus Šimašius Teisinė politika

Vardų ir pavardžių reikalas – labai savotiškas. Net menkiausios žinios apie pavardžių keitimo ar rašymo taisykles visada sulaukia žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesio. Kitos, kartais daug svarbesnės žinios, išstumiamos už borto.

Iliustruoju. Praėjusią savaitę Vyriausybės Seimui atiduotas naujas Civilinio proceso kodekso projektas nepasirodė toks įdomus, nors naujovių ir įdomybių jame netrūksta. Tuo tarpu teisingumo ministro atsakymas į porą klausimų apie lenkiškų pavardžių rašymą ar prieš mėnesį mano patvirtintos taisyklės, kurios leis lengviau atlietuvinti slaviškomis priesagomis apaugintas lietuviškas pavardes – didžiulė aktualija…

Apie šį paradoksą jau esu rašęs. Šį kartą, visgi, apie galimybę rašyti pavardes nebūtinai lietuviškais rašmenimis, o ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis (įskaitant raides X, W Q, o taip pat visokius umliautus).

Visų pirma, akivaizdu, kad pavardė ir vardas – tai visų pirma asmens nuosavybė, kurią žmogui padovanojo jo tėvai.

Tradicija, kai suvalkiečiai kalbininkai iškraipo žemaitiškus vardus, kai po santuokos su užsieniečiu tenka pasirinkti ne vyro pavardę, o kažkokį jos substraktą, yra mažų mažiausiai nepagarba žmogaus atžvilgiu.

Nueikime prie garsiausio Lietuvos teisininko kapo ir rasime ant antkapio, kad tai Mykolas Römeris. Lygiai taip pat ir ant originalių prieš Antrąjį pasaulinį karą išleistų knygų viršelių.

Tačiau jo vardo universitetas kažkodėl jau vadinas Mykolo Romerio… Išsilavinimo stokojantiems tai gal ir palengvina gyvenimą, tačiau žmogaus pavardė – suterliota ir sumindžiota: arba užrašyti ją tenka visai ne taip, kaip originale, arba tas užrašas originalą kraipo mažiau, tačiau perskaitomas visiškai kitaip nei ją skaitė mūsų seneliai. Prieškario Lietuvoje pavardes buvo galima rašyti jų neiškraipant, o dabar norime tapti tautiškesni už A.Smetoną.

Kažkam atrodo, kad jei leisime lenkams jų pavardes rašyti lenkų kalbos rašmenimis ir SZ neversime į Š, tai prarasime tautinį identitetą.

Tačiau gal verta pasekti lietuvių kalbininko Jono Jablonskio patarimu. Jis siūlė vadovautis principu, kad su kitų kalbų pavardėmis savo krašte turėtume elgtis taip pat, kaip norėtume, kad kitame krašte būtų elgiamasi su mūsiškėmis.

Rodyk draugams