Kalėdų seneliška logika
Autorius: Remigijus Šimašius
Tarprinkiminiai pasvarstymai Konstitucijos kalbų dešimtukas
Comments are currently closed.
36 Responses to “Kalėdų seneliška logika”
Remigijus Šimašius
Follow Us!
neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms
Tarprinkiminiai pasvarstymai Konstitucijos kalbų dešimtukas
Comments are currently closed.
Pajuodintas minties šuolis, loginė klaida.
Kad darbdaviai labiau konkuruotų dėl darbuotojų, turi egzistuoti reali paklausa tų darbuotojų darbo produktams.
Ponas Vakrina, ar tamstos komentarą reikia suprasti taip, kad pagal MMT pridėtinės vertės ciklas negalioja?
Vytautas Vakrina tiksliai prisikabino prie žodžio (tikiuosi, kad daugeliui tai nesutrukdė esmę suprasti. Manau, kad neturėjo sutrukdyti). Turėtų būti ne “tam, kad konkuruotų”, o “tam, kad būtų daugiau norinčių konkuruoti dėl darbuotojų”.
Jei kabinsimės dėl formos – taip, bet su kabinimusi dėl formos visai nesisieja pasažas apie realią paklausą kažkieno ten darbo produktams, t.y., darbuotojo samdos priežasčių kvestionavimas, kuris automatu suponuoja pridėtinės vertės ciklo kvestionavimą.
Taigi, spėju, kad visgi ponas Vakrina čia kaip įprasta nori papasakoti apie tai, kad yra kažkokių MMT grožybių.
Kiek teko matyti A. Sysą debatuose ir rinkimų naktį, tai jis labai užsispyręs kalba savo, neklausydamas jokių argumentų. Paėmus socialdemokratus apskritai, įspūdį apie jų gražias kalbas apibūdinčiau žodžiu “naivu” – tai ką ministras įvardijo “wishful thinking”. Tikimės, kad krizė neateis. Kad jei nieko rimto nedarysim, niekas į bloga nepasikeis.
A. Sysas įkūnija tai, dėl ko negaliu balsuoti už LSDP: praeitos epochos išsiauklėjimas ir mąstymas, populizmas, demagogija ir dogmatiškumas. Nors, tikriausiai, labiau norėčiau gyventi socialdemokratinėje gerovės valstybėje, nei libertarinėje.
Socialdemokratinė gerovės valstybė yra tiesiog gerovę eikvojanti valstybė, jei kalbėtume apie realybę. Nes jei būtų įmanoma socialdemokratinė gerovės valstybė pagal tai, kaip ji piešiama gražiose vizijose, tai aš irgi ten norėčiau būti. Bet čia tas pats kas apie rojų svajoti. Kai kuriems tai tik pasvajojimas, kai kuriuos tai atbaido nuo gerovės kūrimo čia ir dabar, o kai kuriuos pastūmėja ir į nusikaltimus (gal ir per ryški analogija, bet čia kaip islamo findamentalistai džihadistai mirtininkai motyvacijos prasme).
Labai jau painiai surasyta, bandziau isiskaityti, bet likau nesusiprates (nesuprates) 🙂
Labai puikus straipsnis. Labai gerai, kad imami tam tikri teiginiai ir paaiškinama, kodėl jie klaidingi, nes, prisipažinsiu, dėl tam tikrų AS pasiūlymų, nepaskaitęs jūsų paaiškinimų, būčiau sutikęs. Dabar gi, išgirdęs ir kontra-argumentaciją matau, kad dauguma teiginiu yra klaidingi.
Aišku, pirmasis teiginys apie tai, kad darbo santykiai pas mus laisviausi Europoje tai iš koto tiesiog išvertė net ir be jokių aiškinimų. Nusišnekėjimas akivaizdus
Esminė kapitalizmo klaida yra “darbuotojai yra ne verslininkai ir neprisiima rizikos”.
Darbuotojai prisiima tą pačią riziką kaip ir verslininkas, tik jie nėra tos rizikos autoriai (kai generolas liepia kur nors eiti kareiviams, rizikuoja visi – ir generolas ir kareiviai).
Kadangi darbuotojas nėra staklės, jis prisiima atsakomybę nenusidėvėti, o augti, kurti naujas technologijas ir metodikas, taikytis prie specifinių verslo poreikių, kurie dažnai būna unikalūs visoje rinkoje. Taip darbuotojas investuoja savo laiką ir pastangas į verslą, kaupia ir perduoda įmonei “know-how”. Kapitalistas šioje vietoje galėtų pasakyti “Taigi darbuotojas investuoja į save patį”. Tačiau tai yra klaida ir kartais melas. Dažniausiai priimant darbuotoją ir darbo sutartyje įtraukiamas “nekonkuravimo” nuostata, kurioje nurodoma, jog darbuotojas išėjęs iš firmos (net jei tai padarė dėl žeminančių darbo sąlygų) negalės konkuruoti su firma ir naudoti sukauptą “know-how” . Taip pat dažnai darbuotojų sukurtos inovacijos yra patentuojamos ir tampa įmonės kapitalo dalimi.
Kalbant apie Lietuvą, tai galima sakyti, kad darbuotojas dar daugiau rizikuoja nei darbdavys. Kadangi nėra jokio teisės akto griežtai įpareigojančio laiku atsiskaityti su darbuotojais (tai įmanoma tik per teismą ir “išmušinėjimo” bendroves), kiekvienas darbuotojas priverstinai prisiima darbdavio riziką dėl investicijų ir taip pat riziką dėl darbdavio sąžiningo elgesio sutarties atžvilgiu – kad verslininkas investicijų grąžos metu mokės atlyginimus, o ne pasikels atlyginimą ir nusipirks prabangų automobilį, nuostolių atveju nebankrutuos prieš tai įkūręs “feniksą”. Taip pat darbuotojai bandantys teistis ar apskųsti įmonę, dėl darbdavių keršto, rizikuoja būti iš viso eliminuoti iš rinkos (kaip nutiko darbininkei, kuri pranešė apie Viktoro konservų fabrike vykstančius atsiskaitymus vokeliuose), nes paprastai darbuotojų teises pažeidžiantys darbdaviai sutaupo daug pinigų taip rinkoje įgaudami konkurencinį pranašumą ir taip išstumdami kitus sąžiningai besielgiančius rinkos dalyvius, pas kuriuos nukentėjusysis darbuotojas galėtų pabėgti.
Ponas Ryti, tai, apie ką tamsta kalbate, nėra jokios rizikos. Rizika yra paprastas dalykas – sukišai kažkur pinigus ir arba atgavai, arba ne.
Ten, kur darbuotojas sukiša pinigus į įmonę – ten galime kalbėti apie riziką. Ir jei jau kalbam apie tuos pinigus, tai čia galim tiesiog palyginti. Pinigų sumomis. Ir nereiks tada skleist vėjų apie tai, kad darbuotojai rizikuoja labiau.
Ryti : darbuotojai iš įmonės atgauna algas pirmieji (bankroto atveju). Jei darbuotojas akivaizdžiai bankrotinamoje įmonėje dirba… na kagi. Beje, jei įmonė neatsiskaito paskutinę dieną išėjus tau iš darbo, ji tau turi mokėti algą iki tol, kol atsiskaitys su tavimi. Smulki detalė, bet maloni.
Pasakysiu dar vieną didelę naujiena – jei įmonė nori, kad nekonkuruotum išėjęs iš darbo, tau turi mokėti bent dalį algos visą tą laiką. Maksimalus laikotarpis – 2 metai berods.
Darbuotojai be abejo prisiima visą savo gyvenimišką riziką, o taip pat riziką dėl to, kad negalės įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.
Tačiau riziką dėl to, tarkime, ar apskritai aks pirks pagamintą produkciją, prisiima ne darbuotojai. Kai bus pilni sandėliai nelikvidų, ir direktorius pasakys, kad neturime iš ko atlyginimų mokėti, darbininkas pasakys “ne mano reikalas” ir busteisus.
Be abejo tai nepaneigia, kad darbuotojas ir darbdavys sėdi vienoje valtyje, ir tam, kad visi kartu nesubankrutuotų reikia sėkmingo verslo. tik tai, dar kartą, nėra rizikos prisiėmimas taip, kaip tą daro verslininkas.
Patiko, kaip buvo identifikuota esmių esmė. Išties, nesusikalbėjimas yra ne todėl, kad argumentai skirasi, o todėl, kad argumentai tėra pateisinimas 🙂 Dalis sprendimą nulėmusių procesų įvyksta pasąmonėje, o ten viena iš procesų veikimo formų yra euristikos. O viena iš euristikų rūšių yra pasiekiamumo euristika, kurios padiktuojamą atsakymą nulemia potyriai. Ir, eureka, čia ir slypi atsakymas: Jūs, ministre, pasąmonėje euristiškai įsivaizduojate darbdavį ir darbuotoją kaip pakeleivius, o p. Algirdas Sysas, kaip vilką ir avį. Taip gali būti todėl, kad, pavyzdžiui, Jūs savo gyvenime, dabartinėje aplinkoje matote daug daugiau prielaidų tikėti (daugiau bendraujate su brandžiais verslininkais/sąmoningais darbuotojais ir mažiau su skriaudžiamais darbuotojais/piktnaudžiaujančiais verslininkais), pakeleivių idėja, o Jūsų oponentas – vilko ir avies. Ir, manau, iš tikrųjų, tiek Jūs, tiek Jūsų oponentas spėliojate kuri alternatyva yra vyraujanti. Argumentas, kad, kas pasiteisina pas vokiečius nebūtinai pasiteisins pas mus yra ir dar kaip rimtas. O jam paneigti reikėtų nors kiek susijusios empirikos. Ir nepasirūpinote jos pristatyti, todėl ir prakišote progą įgyvendinti idėją. F.y.i., mano manymu, dabartiniam darbo santykių reguliavimui labai labai smarkiai trūksta lankstumo. Kadangi, turbūt jau komentarą skaitote kitą dieną, geros dienos 🙂
Tiesa dėl prielaidų ir dėl to, kad mes neišvengiamai turime išankstines nuostatas. Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo pareigos patikrinti savo argumentus bei išankstines nuostatas pagal logikos reikalavimus. Gerbiamas Algirdas, to, mano manymu, atlikti nesugebėjo.
Kai pasakoma, kad “pažiūrėkite kaip blogai” ir iš to padaroma išvada. kad “reikia padaryti tą ir tą”, tai priežastinio ryšio aš tikėčiausi, kaip ir argumentavimo kaip konkreti priemonė padės išspręsti konkrečią problemą. Dabar gi tokios sąsajos su reguliavimu ir socdemiškais receptais tiesiog nėra (gal kai kur ir yra, bet tik jau ne diskutuotais klausimais).
Pastebėkim dar porą dalykų apie pono A.Syso idėjas – pirma jis sako štai taip:
“Darbo santykiai pas mus liberalūs, nes žmonės uždirba mažai. Jie vieni liberaliausių Europoje, nes pas mus darbo užmokestis vienas iš mažiausių. Jei būtų uždirbama daugiau, tai reikštų, kad darbo santykiai labai suvaržyti“.
Antras sakinys yra labai įdomus: yra daroma prielaida, kad darbo santykių suvaržymas didina uždarbius. Iš ko pagal jį seka, kad kraštutinai suvaržius, uždarbiai atitinkamai kraštutinai augs. Reductio ad absurdum: uždraudus dirbti, visi taps turtuoliais.
O paskui jau tas ponas sako visiškai atvirkščiai, kad negalima liberalizuoti darbo santykių, kas suponuoja, jog tie santykiai visgi yra neliberalūs:
„pas mus negalima liberalizuoti darbo santykių, nes čia kitokia darbo kultūra. Ne visi tokie geri, kaip kad jūsų čia minimi ar atstovaujami užsienio investuotojai“
Čia suponuojama labai įdomi prielaida, esą kultūriniai faktoriai gali būti reguliuojami įstatymais. Kultūra – įstatymais. Dvasingumas – įstatymais. Šizofrenija – įstatymais. LoL.
Tas antras pasisakymas savyje neša dar vieną labai įdomų teiginį: esą reikia bausti visus, nes kažkas blogas. Čia vertėtų pasiūlyti pačiam ponui A.Sysui save nusibausti, nes nežinomi chuliganai per raudoną šviesą kitam mieste bėgo.
Ačiū, Rokiški. Geras dekonstravimas.
Prisiminiau R. Žyliaus filmuką, kuriame siūloma skirtingą darbo santykių liberalumą taikyti skirtingam darbo užmokesčiui: http://www.youtube.com/watch?v=VBj-_hzAKWM&feature=plcp
Ar apie tai jau nebediskutuojat?
Atsimenu kaip kartu su Riumantu šią idėją gimdėm…
Paklausiau šito. Pirmiausia dėl jo argumento, kad kai kultūra (uždarbiai) pasikeis, tai galima bus liberalizuoti. AS atsakė, kad pasiūlymas nebuvo priimtas, nes tam reikia, kad pritartų Trišalė taryba. Savo nuomonės nekankinamas neišdavė 🙂
Kantrybės. Ir kuo daugiau straipsnių į čia ar kur nors kitur.
Sveikas protas pranašesnis, todėl laimės. Nes jei nelaimėtų, tai reikštų, kad nepranašesnis.
Optimistas 🙂 Bet nieko kito ir nelieka. Ačiū.
Kliedesiai kažkokie (čia aš apie liberalius darbo santykius). Dirbu ne vien tik dėl to, kad įdomu ar reikia prastumti laiką, pagrindinis tikslas – užsidirbti. Štai čia ir prasideda kliedesiai apie liberalumą. Pirma, viršvalandžiai darbo kodekse griežtai reguliuojami, tuo neleisdami man dirbti tiek kiek aš noriu užsidirbti. Antra, griežtai reguliuojamos darbo valandos, vėlgi šis reguliavimas apriboja mano galimybę užsidirbti daugiau. Taigi, lankstumas arti nulio, kadangi mane ir darbdavį darbo kodeksas apriboja dėl galimybės padirbėti taip, kad kiekvienas pasiektume savo tikslus. Toliau, kas lemia darbdavio nesąžiningumą ir vokelius? Darbo vieta darbdaviui kainuoja tam tikrą konkrečią pinigų sumą. Tai suma, kurią jis gali mokėti nepatirdamas nuostolių. Pusė šių pinigų mokesčių pavidalu priklauso valstybei. Jei darbdavys nori, kad darbuotojas gautų didesnę išmoką, jis dalį pinigų mokės vokelyje, jei darbdaviui nerūpi darbuotojo gerovė jis mokės taip kaip priklauso. Gerai dirbančiam ir pelną nešančiam žmogui tikrai niekas negaili mokėti ir daugiau, bet žinant tai, jog pusę sumos suvalgo valstybė, tas atlyginimo pakėlimas atrodo kaip pasityčiojimas iš įdėtų pastangų. Aišku dėl nuolatinės propagandos, dėl to lieka kaltas darbdavys. Ir tegul nekala prie kryžiaus tie, kurie pradės šaukti jog žmogui praradus darbą ar ateityje gaunant pensiją dėl gautų vokelių bus blogiau. Tikrai nebus blogiau. Kodėl? Socialinės išmokos ir pensijos turi lubas!!! Visos socialinės išmokos įskaitant ir pensijas veikia draudimo principu. Skirtumas tik tas, kad apdraustasis įneša daugia negu gauna išmokos atveju (čia nelaimėlio, o ne valstybės išlaidų atveju). Taigi klausimas, ar naudinga žmogui mokėti visus mokesčius?
Apie minimalų. Minimalus atlyginimas, tikrai negali artėti prie vidutinio šalies darbo užmokesčio. Pirma, mes jau gyvenome santvarkoje kai visi tiek valytoja, tiek inžinierius uždirbdavo vienodai. Turbūt nereikia aiškinti kas iš to gavosi. Antra. minimalų darbo užmokestį susiejus su vidutiniu darbo užmokesčiu, Lietuva įsivels į tokį progresinį ciklą, kuris rezultate baigsis nedžiuginančia infliacija. Trečia, ką duos priverstinis minimalaus atlygio pakėlimas? Papildomas išlaidas darbdaviui ir skatinimą tingėti. Joks darbdavys nenori pas save turėti tinginio ir dar jam už tai daug mokėti. Joks darbdavys nenorės daug mokėti tam, kuris naujai priimtas, neturi patirties ir nesupranta ką daro. Joks darbdavys nenorės rizikuoti priimant naują žmogų, kuris nepateisinus lūkesčių susidurs su darbo kodekso imperatyvais, atleidžiant žmogų. Taigi ką mes iš to gaunam duodami žuvį, o ne meškerę? O gi valstybės dedamas dideles pastangas, kad tautietis niekaip negalėtų ištrūkti iš skurdo ir gyventi pasiturinčiai. Gaila, bet tenka pripažinti, jog Seimo nariams nekeliami absoliučiai jokie suvokimo reikalavimai, o taip norėtųsi, kad bent jau minimaliai pasiaiškintų kaip veikia ekonomika t.y. prieš pradėdami kliedėti, neprašant daugiau, bent jau išsiaiškintų Lafero kreivės veikimo principą (žinomą kiekvienam ekonomikos pradinukui). Tačiau pavirkavus čia, belieka tik konstatuoti, kad socdemams labiausiai tinka toks šūkis: Mes kovojame už tai, kad Lietuvoje nebūtų turtingų žmonių.
Aš, kaip visą savo trumpą gyvenimą kol kas buvęs tik darbuotoju, o dar nė karto verslininku, turiu susidaręs tokią nuomonę: darbdavys stengiasi iš darbuotojo gauti kuo daugiau, pats atiduodamas kuo mažiau (minimali alga, kuo mažiau poilsio, kuo daugiau, reikalaujamų, kartais net fiziškai neįmanomų, rezultatų) Yra įmonių, kur viršvalandžiai yra norma, bet jų tikrai niekas papildomai neapmoka, o pagrindinė motyvacija: „būsi atleistas“. Taip pat algų vėlavimas keletą mėnesių yra norma.
Tikiu, kad tokie darbdaviai yra praeinantis etapas, ir atsiranda verslininkų, kurie į darbuotoją žiūri kaip į žmogų, nes postsovietiniai laukinio kapitalizmo atstovai vis dar mato darbuotoją kaip vergą.
Aišku, čia tik mano nuomonė iš mano patirties, kuri visiškai nepretenduoja į objektyvumą be iteisingumą.
Kroitus, manau kad Jūs visiškai teisus. Faktas, akd ir darbdaviai nori mokėti kuo mažiau, o gauti kuo daugiau, ir darbotojai nori dirbti mažiau (net jei darbas teikia malonumą), o gauti daugiau. Gal ir yra kitokių žmonių, bet sutikime, kad tai – labai gražios egzotiškos išimtys. Klausimas – ką daryti, kad šios dvi pusės galėtų prasmingai susitarti ir siekti bendrų tikslų. Apie tai visa kalba.
Manau, kad kol darbdaviai nesuvoks, kad darbuotojo motyvacija nėra vien tik piniginė(aišku, ji – viena svarbiausių, bet tikrai ne vienintelė), tol situacija sunkiai keisis.
Dalis suvokia. Didesnė konkurencija, galimybės (!) motyvuoti kad ir laisvumu padėtų ir kitiems susivokti. reguliavimas gi šiam susivokimui tik trukdo. O kalba ten būtent apie reguliavimą ėjo, nes kad gyvenime turėtų viskas geriau būti – beveik kaip ir sutariame (ankstesniame savo bloge, į kurį nuorodą čia dėjau, tokią prielaidą dariau, tai nieks neprieštaravo).
Ponas Šimašiau kalbant apie darbo laiką kiek tarkim dirba teisėjų padėjėjai? Kiek pasiklausau tai viršvalandžiai yra norma. Girdėjau ir apie nemokamas atostogas, ir apie darbą per atostogas, ir šeštadieniais…
Labai tinka A.Syso apibūdinimui :
“Tai sovietinio pareigūno mentalitetas. Tai tikėjimas, jei iškyla problemos, tai jas išspręsti gali tik valdžia. Socialinės rūpybos propaguotojai yra būtent tokie. Dauguma tiki, kad be socialinės pagalbos žmonės ims mirti gatvėje, kad niekas neis pas daktarą ir t. t. Tas mentalitetas yra labai stiprus. Norint įveikti stagnaciją, reikia jį užgniaužti“, – tvirtina L. Balcerowiczius.
Sutinku su Kroitu, jei darbdavys išspaudžia visas “sultis” ir moka ašaras ir tas vėluojant du mėnesius tam, kad pats galėtų dar vieną naują Porshe nusipirkti. Kaip taisyklė toks verslininkas anksčiau ar vėliau su visa kontora ir Porshe kolekcija “paskęsta”. Bet jei tai yra įmonės išlikimo ar įsitvirtinimo rinkoje klausimas, tai drįstu paprieštarauti, kad darbdavys yra viso to blogio šaknys.
Aš neteigiu, kad darbdavys yra didelis blogis. Tiesiog tokių, kuriems svarbiau naujas BMW, o ne darbuotojų savijauta, tikrai vis dar yra. Bet, kaip jau minėjau, randasi tokių, kurie galvoja ir apie tai, kad darbuotojai jaustųsi gerai ne tik finansiškai…
Apie tai reikia ir būtina kalbėti su darbdaviu, argumentuojant to nauda abiems pusėms. Apie tai darbdavys gali būti net nepamąstęs. Beje kartą kalbėjom su vienu darbdaviu, tai jis skundėsi, kad jam nesiseka su darbuotojais rasti bendros kalbos. Pasirodo darbuotojus kamuoja baimė kalbėt apie problemas, o jam atrodo, kad visi priešiškai nusiteikę, vengia bet kokių diskusijų. Pasirodo, kad baimė yra dar vienas veiksnys, trukdantis vežimui normaliai važiuoti.
Su darbdaviu bendraujant baimė atsiranda irgi dėl stereotipo, kad darbdavys pasakys „nepatinka – gali išeit“.
Nes jei su darbuotojais bendraujama „iš aukšto“ arba kažkaip oficialiau, tai gali susidaryti įspūdis, kad jis linkęs pasakyti „nepatinka – GTFO“.
Žinant, kad kai kurie dideli verslininkai Lietuvoje mėgsta (bent jau mėgo) darbuotojus keist kas kelis mėnesius (baigiasi bandomasis – viso gero), tokia baimė yra kažkiek pagrįsta.
“…ir dėl stereotipo…”. O jei nepasakys? Žinoma atėjus reikalauti didesnio atlygio vien dėl to, kad jaučiatės nusipelnęs, abejotina, kad tai paveiktų jūsų naudai toks motyvas, bet jei turite gerą argumentą, tai pasiūlymas išeit nelabai tikėtinas. Be to juk tariamasi dėl ateities atlygio, tai ir argumentai turi sietis ne tik su praeities rezultatais, bet ir su ateitimi bei abipuse nauda 🙂
Jūs čia įsisiūbavoot, tai šioje vietoje pakartosiu tam tinkantį savo atsakyma Kroitui:
“Didesnė konkurencija, galimybės (!) motyvuoti kad ir laisvumu padėtų ir kitiems [darbdaviams] susivokti. reguliavimas gi šiam susivokimui tik trukdo. O kalba ten būtent apie reguliavimą ėjo, nes kad gyvenime turėtų viskas geriau būti – beveik kaip ir sutariame (ankstesniame savo bloge, į kurį nuorodą čia dėjau, tokią prielaidą dariau, tai nieks neprieštaravo).”
Konkurenciją dėl darbuotojų didina laisvų darbo vietų skaičius. Jis gali didėti dėl:
1) Daugiau investuotojų
2) Mažiau darbuotojų
Kas pirma – višta ar kiaušinis? Kai viskas paliekama savireguliacijai, kažkuriuo periodu mokama emigracijos, ir dalies visuomenės degradavimo (darbo kaip oraus gyvenimo pamato atsisakymo) kaina. Savireguliacija yra vienas iš galimų vaistų skurdžių ekonomikai. Liga sudėtinga, tai ir gydymas su šalutiniais poveikiais. Kiek emigracija ir degradavimas kainuoja dabar ir kiek kainuos ateityje? Taigi, pripažinkim, šis vaistas irgi turi savo kainą, kaip ir kitas galimas vaistas – MMA didinimas. Skiriasi praradimų formos, praradimų išsidėstymas laike, perspektyvų klausimai. Šiame ginče neįžvelgiau argumentų, kuo savireguliacijos vaistas pranašesnis (neneigiu, kad jis gali būti pranašesnis). Pvz., kuo tai gali pasitarnauti smulkaus ir šeimyninio verslo sektoriaus didėjimui? Kas bus ekonomikos pamatas po 10,20 metų einant vienu ar kitu keliu? Ir šiaip, panašu, kad diskutuojama apie priemones, nesusitarus, kokio pagrindinio tikslo siekiame, taigi vienas apie sviestą, kitas apie miestą 🙂
Su didžiąja dalimi minčių sutinku, išskyrus apie lankstumo įtaką darbdavio/darbuotojo santykiams. Jei turime rinka, kurioje, kaip mini autorius, turime darbuotoju perteklių (didelį nedarbą), pastarųjų galimybės derėtis yra menkos. Todėl nereglamentuojami darbdavio/darbuotojo santykiai labai lengvai gali tapti engimu, kurį ribos tik galimybės emigruoti, ko mes kaip ir nenorim skatinti.
Tas iš esmės taikytina tik labiausia pažeidžiamai darbuotojų daliai – menkos kvalifikacijos, gyvenantiems mažuose miesteliuose ir panašiai. Tačiau nematau, kodėl valstybė jais neturėtų rūpintis.
Jei tai apgalvota (sorry, neturiu laiko skaityt įstatymams), puiku, jei ne, mažas reguliavimas šitai žmonių grupei pakenks