Remigijus Šimašius

neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms

Apie deficitų pjaustymą

Greituoju pavidalu Bratislavoje dalyvauju konferencijoje „Pjaunant deficitus“.

Keli pastebėjimai iš konferencijos formato.

Deficito finansavimo problemos aktualios visur. Juolab vis labiau suvokiama, kad „lengvieji“ nupjovimai ne visada pakankami. Reikės prieiti prie sunkiųjų. Baltijos šalys yra priimamos kaip pavyzdys, kad įmanoma mažinti valdžios išlaidas.

Konferencijoje domimasi kaip geriausiai mažinti deficitą, ar pjauti, kur pjauti, kas tai trukdo, kokias patirtis turime, ar turi valdžia kaupti atsargas gerais laikais.

O štai ką ruošiuosi pasakyti – nieko sofistikuotai techniško, viskas sveiko proto lygmenyje.

Nesvarbu, apie žmogų, įmonę, ar valstybę kalbame, jei įsipareigojimų yra daugiau nei pajamų, turime kelias galimybes:

Pradėti daugiau uždirbti;

Naudoti santaupas;

Skolintis;

Mažinti įsipareigojimus.

Naudoti santaupas ne visada protinga, be to, dažnai ir neįmanoma, nes jų tiesiog nėra. Tokioje situacijoje yra ir dauguma vyriausybių.

Skolintis galima, tačiau protingas skolinimasis yra ne pravalgymui, o investicijoms – tai pasakys bet kuris finansų patarėjas bet kokiam privačiam asmeniui. Be to, pasiekus tam tikrą ribą (o dauguma vyriausybių ją pasiekė), skolintis tampa itin brangu arba net nebeįmanoma, arba įmanoma tik jei kartu taikomi ir kiti išgyvenimo žingsniai. Net jei skolintis įmanoma, svarbu suvokti, kad tai – tik labai laikinas žingsnis.

Daugiau uždirbti visada yra patraukliausia galimybė. Privačių asmenų atveju tai reiškia dirbti geriau arba dirbti daugiau. Valdžios atveju teoriškai tai gali reikšti dar ir apmokestinti daugiau, arba paleisti pinigų spausdinimo mašiną.

Pinigų spausdinimo mašina ne visada gali pasileisti (kad ir Valiutų valdybos modelyje). Pinigų spausdinimas yra totali vagystė – nes atitinkamai nuvertėja visos santaupos, o tokiu būdu pakertamas taupymas, taigi, kapitalo akumuliavimas, taigi, ekonomikos gyvybingumas. Be to, jei skola yra užsienio valiuta (o taip daugelyje valstybių ir yra, nes ne kiekviena valiuta kreditoriai paskolins), pinigų spausdinimo mašina pakerta pačios valstybės galimybes grąžinti skolą.

Didesnis apmokestinimas yra darbo ir kūrybos žlugdymas, todėl negali ilgai veikti gerai. Nors vyriausybei gali atrodyti, kad tai papildomų pinigų gavimas, tačiau geriausiu atveju tai tik valdžios problemos trumpalaikis sprendimas visuomenės sąskaita. Ilgalaike prasme šis kelias yra pražūtingas, nes vis didesnius mokesčius mokės vis mažiau žmonių, kol galiausiai beveik niekas nebemokės labai didelių mokesčių.

Galimybė uždirbti kaip gera išeitis valdžios atveju gali būti tik mokestinės bazės plėtimas, tačiau tai suprantant ne kaip praplečiant teisinę mokesčio bazę, o kaip užtikrinant, kad plėsis ekonominė veikla. Tam reikia gerų ekonomikos sąlygų, pradedant tais pačiais mokesčiais, kurie turi būti kiek įmanoma mažesni ir paprastesni, ir baigiant netrukdančiu reguliavimu bei draugišku požiūriu verslą.

Išlaidų mažinimas iš pirmo žvilgsnio niekada neatrodo žavi alternatyva, tačiau jis būtinas kaip privatiems asmenims, taip ir valstybei. Visų pirma dėl to, kad taupymas yra prigimtinis dalykas – niekada visko negalėsi turėti, visada norai didesni už resursus, tad reikia apsiriboti poreikius.

Nesileisime į tai, kaip poreikių apsiribojimas arba atidėtas vartojimas, arba, žargonu klabant, žemas laiko prioritetas (angl. low time preference) yra būtinas ilgalaikiam tvariam ekonominiam augimui. Akivaizdu tik tai, kad norint turėti efektyvesnę ekonomiką, reikia kapitalinių investicijų, o pastarosios atsiranda tik iš atidėto vartojimo.

Kažkiek atsidėti (taupyti) būtina ir tam, kad kritiniu atveju būtume finansiškai saugesni laikino sukrėtimo atveju – tai tinka ir privatiems subjektams, ir valstybei.

Galiausiai, juo labiau poreikius reikia apriboti, kai tiesiog nėra finansinių galimybių plėsti vartojimą arba tęsti jį kaip buvusį. Būtent tokia daugeliu atveju yra šiandieninė situacija.

Kalbant konkrečiai apie valstybės išlaidų mažinimą jis gali būti:

Horizontalus (vienodas arba proporcingas per visus sektorius)

Sisteminis (pakeičiant sistemą taip, kad išlaidos būtų mažinamos ten, kur tai sistemiškai naudingiausia arba mažiausiai žalinga).

Be abejo, geresnis antrasis variantas, nes jis ilgalaikis ir esminis; tikslingas ir nepakerta reikalingų funkcijų sklandaus vykdymo; leidžia koncentruotis į didžiausias problemas.

Tačiau jis turi keletą problemų:

Dažniausiai reikia greitesnių sprendimų nei kad užtenka laiko sisteminėms permainoms. Beje, tegul tai tarnauja kaip priminimas, kad sisteminėms permainoms visada reikia ruoštis, analizuoti naujas galimybes;

Konstituciniai teismai (pavyzdžiui Lietuvoje) nustatinėja (ir dažnai pagrįstai), kad valdžios įsipareigojimus galima mažinti tik laikinai krizės metui ir tik proporcingai;

Sisteminės reformos sunkiau priimamos visuomenėje, kai vienintelė argumentacija dėl jų yra „laikini sunkumai“ viešuosiuose finansuose.

Mano siūlymas:

Horizontalų išlaidų pjovimą naudoti, tačiau naudoti jį kaip laikiną priemonę kai eina kalba apie visiems proporcingą atlyginimų ir kitų konkrečių išlaidų pjovimą;

Taip pat naudoti horizontalų visiems taikomą spaudimą nuolat mažinti išlaidas tokiu būdu, kad valdžios funkcijos būtų atliekamos efektyviau;

Labiausiai koncentruotis į sistemines sektorines reformas (didinančias efektyvumą arba mažinančias valstybės dalyvavimą), kuriose išlaidos turėtų būti valdomos ypatingai kruopščiai, nes šios sritys šiandien kainuoja ypač daug. Pirmiausiai tai daugiausiai finansų reikalaujantys sektoriai – pensijos, socialinė apsauga, sveikatos apsauga, švietimas, visuomenės saugumas, krašto apsauga;

Visuose sektoriuose turėti aiškią matavimo sistemą kas yra pasiekiama viešu finansavimu, kad valdant situaciją mokesčių mokėtojams visada būtų galima lengvai apsispręsti kur ir kiek tęsti finansavimą, o kur – nebe. Tai ypač svarbu kai peraugama į tokią stadiją, kai išlaidų nebepavyksta pjauti nepakenkiant tikslams, funkcijoms, kurias vykdo valdžia.

Dar kartą grįžtant prie pagrindinio klausimo – deficitus mažinti reikia sudarant geresnes sąlygas ekonominei veiklai bei mažinant valdžios išlaidas.

Share

,

10 Responses to “Apie deficitų pjaustymą”

  • Skuduras parašė:

    Komisija dviem valdininkams nurodė surinkti darbuotojų komandą naujai institucijai įkurti. Minėti du valdininkai per 4 mėnesius intensyvaus darbo surinko darbuotojų komandą nurodytą žemiau.

    Institucijos darbuotojų sudėtis:

    Viršininkas
    Viršininko pavaduotojas (politinio pasitikėjimo)
    Viršininko pavaduotojas (asmeninio pasitikėjimo)
    Viršininko patarėjas
    Patarėjo konsultantas
    Sekretorė – Referentė
    Personalo specialistas
    Juristas
    Vyr. buhalteris
    Buhalteris
    Apskaitininkas
    Vidaus audito specialistas
    Atstovas spaudai
    Viešųjų ryšių specialistas
    Viešųjų pirkimų specialistas
    Archyvo specialistas
    Vidaus renginių organizatorius
    Specialistas ūkio reikalams
    Informacinių technologijų specialistas
    Elektrikas
    Vairuotojas
    Dispečeris
    Mechanikas
    Sargas
    Valytoja

    Kokią instituciją komisijos pavedimu įkūrė du valdininkai? Kokią veiklą turės ši institucija vykdyti?
    Atėjo sunkmetis. Nuspręsta mažinti išlaidas horizontaliuoju būdu. Visi solidariai nusipjovė po 10 proc. galutinio atlyginimo t.y. vadovybė suimažino priedus, kiti kurie negauna priedų, susimažino atlyginimus. Valytoja, sargas, dispečeris vairuotojas ir elektrikas po prieš tai buvusio pjovimo ir nukritę ant pirmojo Maslou piramidės laiptelio, po horizontalaus pjovimo apsivogė. Mechanikas nusprendė emigruoti ir nelegaliai padirbėti Airijoje. Vagystėms išaiškinti buvo mestos didelės teisėsaugos pajėgos. Jų išlaidos tirti vagystėms išaugo. Emigrantas nustojo būti mokesčių šaltiniu.
    Nuspręsta imtis sisteminės reformos. Reformos įgyvendinimas patikėtas viršininko patarėjui ir jo pavaduotojams. Atlikus auditą, rasta išeitis – atleidus dalį darbuotojų, ženkliai sumažės institucijos išlaidos. Nedelsiant buvo atleista valytoja, sargas, dispečeris, vairuotojas ir elektrikas. Institucija sumažino išlaidas 5 proc.
    Taigi kuri iš šių sitemų buvo efektyviausia?
    Galbūt perdaug pesimistiškai čia nupiešiau, bet manau reikia labai atsakingai įvertinti horizontalų pjovimą atsakant į klausimą: ar trumpalaikis pjovimas, nebus kritinė masė sukėlusi grandininęilgalaikių neigiamų padarinių reakciją. Ar sisteminis pjovimas nebus tik mechaniškai įvykdyta reforma?

  • Nesvarbu parašė:

    O Simonyte dalyvauti neturejo? Ar uz deficito mazinima ir finansu suvaldyma jau jus atsakot?.. Nuo kada..

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Šimonytė pasufleravo vieną – kitą skaičių. Ačiū už rūpestį.

  • Remigijus Šimašius parašė:

    Beje, tekste dar aiškiai nepaminėjau, kad privatizavimas kaip vienas iš santaupų pravalgymo būdų yra, šiaip jau, sveikintinas.

    • Skuduras parašė:

      Kuria prasme sveikintinas?

      • Remigijus Šimašius parašė:

        Ta prasme, kad tai toks “pravalgymas”, kuris, jei ne durnai ir ne korumpuotai padarytas, ir jei neištaškomi kvailai gauti pinigai, tai spalvintinas žalia spalva.

  • Zaibys parašė:

    Obviously, isimant pinigus is kojines ir paleidziant i apyvarta.

  • Mauras parašė:

    Neprilyginčiau taupymo / kapitalo akumuliavimo ekonomikos gyvybingumui, ypač dabartinėmis sąlygomis. Gyvybingumas atsiranda per kapitalo investicijas, o ne per kojines ar indėlius t.y. įšaldymą rizikos valdymu stabdį užmynusiusiuose bankeliuose.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Maure, kapitalo investicijas norint daryti, kažkas kažko turi nepravalgyti duotuoju momentu, t.y., kažkaip sutaupyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos