Linkėjimai gudriesiems abiturientams
Autorius: Remigijus Šimašius
Teritorijų planavimas – atsirado viltis, kad bus geriau Faktas: draugiškumas verslui pagerina verslo priežiūros rezultatus
Comments are currently closed.
16 Responses to “Linkėjimai gudriesiems abiturientams”
Remigijus Šimašius
Follow Us!
Is patirties galiu pasakyt, astuoniolikos kai esi, zinoti ka nori veikti ateityje yra nelabai imanoma. Visu pirma, del to, kad dar nesi atsikandes darbo rinkos. Visu antra, dar norisi stogais lakstyt. Visu trecia, vis dar esi pernelyg paaugliskai emocingas. Ir taip iki kokiu 24.
Galvoti savo galva aisku reikia, taip pat ir mokytis bei dalyvauti darbo rinkoje, kad tureti pagrinda po kojomis tam laikui, kai jau suprasi ko nori. Bet kiek pasneki su studentais, tai dauguma stoja i visokias ekonomikas ir teises, nors labiausiai gyvenime jiems patiktu miske grybus rinkt arba veislinius arklius augint. Bet gi “ne lygis” su tokiais pazymiais nestot ten kur “prestizas”.
Paskui prasigyvena, susigalvoja kaip is tos megstamos veiklos daryt pinigus, na ir vieniems iseina, kitiems ne – jeigu visiems iseitu, kapitalizmas neveiktu.
Daznai suvokimas ko nori ateina naturaliai, isbandzius ivairias gyvenime sritis ir jas atfiltravus kaip tas kuriu nenori 🙂 Zodziu, ka jaunimas pasirinks, tas dazniausiai ir bus gerai.
Aisku kitas klausimas finansinis. Dabar mada aukoti 8 valandas gyvenimo kasdien vardan didesniu pinigu, ir ta daro daugelis, turiu omenyje, dirba nemegstama bet gerai apmokama darba. Klausimas cia jau sociologinis, bet pas mus, o gal ir ne tik pas mus, yra keistai iskreiptas socialiniu sluoksniu supratimas. Koks nors eigulys, kuriam patinka vaikscioti po miska ir daryti ta ka ten eiguliai daro (ir gaunantis algos 1500), visuomeneje maziau gerbiamas, negu vadybininkas, kuris gauna 3000, bet visas astuonias valandas per diena praleidzia nuolatiniame strese.
Ka cia galima pakeisti…veikiausiai nieko.
Viską teisingai rašote, Tik dėl to žinojimo – net jei vėja galvoje, net jei nieko neišbandei ir nepamatei per gyvenimą iki studijų, vis tiek – o kas gi geriau žino?..
Jei nesugebame sau atsakyti, kodėl renkamės vieną ar kitą specialybę, tai geriau apskritai niekur nestoti, o pagalvoti, ir per tą laiką kur nors padirbėti.
Pamąstykime apie šį jūsų komentarą.
Pirma – pradėjęs dirbti gali suprasti, kad to aukštojo tikrai tau nereikia.
Antra – su dabartine valdžia ir kas dieną keičiamomis stojimo tvarkomis/egzaminais, nesi tikras ar kitais metais galėsi įstoti lengvai.
Tad klausimas ar geriau pradžioje minimalią mokyklą “universiteto” išmokti, o po to žiūrėti ko nori?
Na, aišku, kiekvienas sau renkasi. Kažkas taikliai pakomentavo FB, jei pabaigus studijas norisi stoti kitur – tai taip reikia ir daryti. Pridurčiau, jei įstojus norisi mesti – irgi taip ir reikia daryti. O jei nežinai ko nori – stoti bele kur, na, visgi, gali reikšti tiesiog įsikinkymą ne ten, kur geriausiai tinka ir norisi.
Remigijau, NESUTINKU.
Iš kur 17-19 metų jaunuoliui augusiam mieste žinoti ko jis nori ar ne? Paprastai jis nėra dirbęs nei nei stalium, nei santechniku, nei mechaniku, kad galėtų pasakyti patinka jam tai ar ne. Tuo labiau nėra dirbęs mediku ar teisininku.
Vadovautis savo nuomone, ne turint jokios patirties konkrečiu klausimu – tikrai nėra itin gerai.
Svarbu daryti tai kur būsi laimingas, arba būti laimingu su tuo ką darai.
Geriau kad mokykloje budėtų karjieros specialistas
Bet gali būti priešingai, jei karjeros specialistas imantis kyšius, o vaikas neturi iš ko duoti, kaip mano atžvilgiu Ragainės mokykloje matematikos mokytoja 10a klasė liepė kaip ir kitiems kai kuriems stoti į profesinės mokyklas. Teko iš kažkur nugirsti švietimo sistemoje kažkas tokius savanaudžius mokytojus motyvuoja tai daryti. Nesakysiu kaip kas gali būti duodama paskatinimui už tokius veiksmus. Čia apie 2001m.
Tai kad yra ta pagalba iš karjeros specialistų. Tiesą sakant, kokia, begalėčiau pasakyti.
O iš kur žinoti, kur būsi laimingas? Kitų laime laimingas juk nebūsi. O dl to, kad daugelis nežino, tai faktas. dėl to gerai, manai, vaikams yra rodyti ir kaip remontuojami dvieačiai ar mašinos, ir kaip gyvuliai auginami, ir kaip valgyti daroma, ir …
Jūs įdomiai parašėte šį straipsnį. Sveikinu. Įdomiai nuteikė, perskaičiau iki galo. Esu baigęs šiokius tokius mokslus aukštesnis neuniversitetinis – vežimas kelių transportu specialybė. Galvoju daug ką daryt. Vienas dalykas, turi vaikas mokykloje kažkaip suprast ką jam geriau būtų studijuoti, ar mokytis. Jei tave kas nemėgsta mokykloje, reikia pastoviai jaudintis kaip išspręsti problemas, nėra kada galvoti vaikeliui apie karjera. O jei kas prieš vaiką naudoja fizinį smurtą, namuose tėvai? Kaip jaustis kai niekada nesi saugus? Kai tau pastoviai yra grasinama susidoroti, apiplėšti turtą? Jei mokytojai, ar dėstytojai naudoja įvairias taktikas kyšininkavimui? Apie pąstarajį labai svarbu. Aš manau jei šiuos dalykus galėtu mokykla išmokyti vaikus – kaip su šiais dalykais susitvarkyti, manau alkoholizmas Lietuvoje sumažėtų 30 procentų, narkomanija mažiausiai 70 procentų. Pats esu antros grupės invalidas. Liga šizofrenija. Patekau kažkaip per apgaulę tėvų į Šiaulių Psicheatrinę ligoninę, man liepė sutikti amputuotis prievarta kaip šuniui, ar katinui kiaušus. Nors aš buvau geros samonės būsenos, viską supratau, visiškai valdžiausi, po 10 dienų išėjau tai man buvo visiškai velniop ar aš važiuoju 100 ar 50 nesvarbu. Ikliuvau policijai. Nesvarbu kaip toliau buvo su policija. Aš daktaram aiškinau kaip aš sunkiai jaučiuosi, Jie buvo tam abejingi mano ką aš darau, tai norėjau kad man kuo tiksliau nustatytu deagnoze, ar liga, aš šių terminų nežinau. Atsiprašau labai. Krapštau galva kodėl patekau vėl į ligoninę aš porą kartų priverstinai 6 savaites, ar 8 savaites joje per prievarta, nors aš prašau išleisti pastiai. Ligoninėje salygos buvo siaubingos visomis prasmėmis. Čia šiaulių psicheatrinė ligoninė 2008 – 2012 metai. Aš negalėjau ten tverti, prieš išeinant iš ligoninės dažnai galvojau apie savižudybė, ten baisus kvapas buvo, viskas siaubinga, žmonės gali kabinėtis dėm mentniekių, arba kad jų net nėra gali surasti. Galima sakyti buvo taip naktį negali miegot, puola ligoniai, dieną grasina. Tokia mano sunki istorija buva. Kokius 4 – 5 kartus atgulejau. Jei aš vėl ten važiuosiu nusižudysiu. Viso gero, ačiū už pagarbą, linkiu sėkmės.
Vat žudytis tai jau tikrai neverta. Siūlau internete geriau surasti Jaunimo linijos telefoną ir paskambinti, kai bus blogai.
Du pastebejimai. Pirma, kokio puikaus filosofuojancio giriniko – miskininko Lietuva neteko arba galejo tureti. Antra, sutapimas ar ne, bet nepazistu nei vieno liberalo, kuris neturetu misko ar zemes, savo nuosavybeje. Nenuostabu, kad ir uz pardavima uzsienieciams agituojate..
Zadejau du, bet stai trecias – miskininkystes nesirinkote, nes nenorejote dirbti valdisko darbo, bet nuo valdisko duonos. taip toli ir nenutolote. Tad gudriesiems abiturientams siulyciau skaityti tarp eiluciu. jeigu nenorite teptis ranku ir lenkti nugaros – darbas valstybes tarnyboje (valdiskas), turetu buti pagrindinis jusu busimu studiju pasirinkimo kriterijus..
Teisingai a – dėl valdiško darbo ir miškininkystės/politikos, tai apsirinkau. Beje, dauguma mano draugų miškininkų irgi ne valdišką darbą jau dirba…
Nu kaip jau negali žinot tas jaunuolis 🙂 O jis ką visą gyvenimą veikė? Dinderį mušė? Taigi supranta, kad štai dviračiu važinėt patinka, o laikraščius skaityt nepatinka. Kad kaime diedukui suart lysves buvo smagiausias nutikimas, bet vat mieste išvežiot draugus – nė už ką. Nu tai ir galvoji.
Ir tėvų rolės reiktų nepamiršti, ir žiniasklaidos, ir pačios valstybės formuojant jaunųjų supratimą apie savo ateitį.
Aš nuo 14 metų žinojau, kad dirbsiu su kompu. Ir dirbu..
Taip ir yra. Kažkuriam susitikime žmogus, kuris sakė, kad nieks jam neįdomu, visgi paskui išsidavė, kad dviračius remontuoti įdomu, pavyzdžiui. Jau yra už ko kabintis. Bet šiaip jau tas žmogelis tuo metu, kai galėtų mechanikoje tobulėti, atsiiminėja malkų, kad lietuvių literatūra nesiseka 🙁
Pergalvojau, kad Jūs teisus Remigijau.
Reikia, kad stotų ten kur nori. Ne todėl, kad tai bus geriausia ir tinkamiausia specialybė, greičiausiai, kad priešingai. Dėl to, kad negalėtų kaltinti tėvų, mokytojų ar karjeros specialisto, kad “va per juos dabar čia ariu, o būčiau….” Nežino, kas būtų, bet kai pats pasirinkai lieka džiaugtis tuo ką turi. 🙂
Aš prieš stojant į teisę šią specialybę visai kitaip įsivaizdavau. Maniau, kad svarbiausia iškalba, sugebėjimas suprasti problemą, sąžiningumas ir teisingumo jausmas. O paaiškėjo, kad svarbiau darbštumas, logika, atmintis ir kruopštumas (pastarojo tikrai trūko). Iškalbą, nors anksčiau turėjau neblogą, studijų metu praradau. Praktiškai nereikėjo.
Jei būtų tėvai privertę, tikrai nesidžiaugčiau ir būčiau nelaimingas. Svarstyčiau, kad gal kitur geriau būtų buvę, gal geriau būčiau tikęs. Bet pasirinkau pats. Tėvai kaip tik patarė nestoti (bet neprieštaravo), sakė “Mes iš kaimo, neturim giminėj teisininkų, verslininkų ar kitų įtakingų žmonių. Neprasimuši…”.
Klydo. Prasimušiau. Džiaugiuosi.