Remigijus Šimašius

neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms

Linkėjimai gudriesiems abiturientams

Neretai tenka apsilankyti mokyklose ir kitokiuose susitikimuose, kur jauni žmonės neišvengiamai domisi jiems labiausiai rūpimu klausimu – kaip planuoti savo ateitį, kur link ją kreipti, kur stoti.

Ta proga, kad prasideda dokumentų priėmimas į mokyklas, pasidalinsiu savo neprofesionaliomis įžvalgomis, prie kurių tuose susitikimuose anksčiau ar vėliau prieiname. Tikiuosi, kad vienam – kitam tai bus į naudą siekiant laimingesnio gyvenimo.

Galvoti savo galva. Tai svarbiausia taisyklė. Kokia karjera labiausiai tinka, ko nori iš gyvenimo, žino ne tėvai, mokytojai, draugai ir visuomenė, o tik pats žmogus. Todėl nereikia klausyti jokių patarimų, kurie tiksliai sako, kur reikia stoti (teisė, medicina, ekonomika, pavyzdžiui), o paskirti laiko pačiam suprasti ko iš tikrųjų nori.

Suprasti ko nori, beje, nėra taip lengva, nes visas spaudimas, informacinis laukas, emociniai dalykai, patirtys gali vesti ir klystkeliu. Ypač sunku, jei gerai sekasi viskas. Tačiau bent jau pradėti galvoti savo galva tikrai yra ir galima, ir būtina. Ir dar, kai galvojate apie profesiją, galvokite ne tik apie pinigus, bet ir ar būsite laimingi. Laimingi žmonės net uždirba, manau, geriau, nekalbant apie tai, kad jie yra, na, laimingesni.

Dvigubai pagalvoti savo galva, jei norisi ten, kur nori dauguma. Esate palaiminti, jei trokštate nepopuliarios specialybės, darbo, karjeros. Teisininkai, ekonomistai darbo rinkoje stumdysis alkūnėmis, o geri pedagogai, agronomai bus išgraibstyti, jei ir toliau tai nebus labai populiaru tarp gabiausiųjų. Neužmirškite, kad suvirintojai, įrengimų operatoriai, agronomai šiandien uždirba geriau nei dauguma teisininkų ar vadybininkų.

Patarimai. Tai, kad reikia galvoti savo galva, dar nereiškia, kad nereikia apskritai klausyti kitų žmonių patarimų. Tačiau prieš klausant patarimų siūlau sau atsakyti į kelis klausimus. Ar patarinėjantis žmogus pats yra laimingas? Ar patarinėjantis žmogus dėl savo nesėkmių netyčia nekaltina sistemos ir aplinkos? Ar kaip reikės dirbti patarinėjantis žmogus kartais nekalba apie tai, kaip jam liepė (!) dirbti, ir ar nėra taip, kad jam  neteko pažinti, kaip dirba sėkmingi ir laimingi žmonės? Jei taip, išklausykite patarimus mandagiai, ir pasistenkite viską kuo greičiau išmesti iš galvos visam laikui.

Ačiū Arvidui Bendoriui, kad užrodė šį paveiksliuką, kuris į temą viskam, ką rašau, o ypač apie patarimus.

Visi darbai yra geri, jei jie jums patinka, ir dirbdami galite pasitarnauti kitiems. Nesvarbu, kad mokyklų direktoriai paprastai didžiuojasi ir patirtimi pasidalinti kviečia tuos buvusius moksleivius, kurie padeda pakelti mokyklos reitingus – gerai įstojo, gerai baigė. Iš tikrųjų lamingi, o parastai ir uždirba daugiau, nebūtinai tie. Kiekvienas labai vertina puikų savo mašinos meistrą, gerą stalių ir bet ką kitą, kas sugeba gerai dirbti savo darbą. Jei apie juos nekalbama mokykloje, nes jie neįstojo ten, dėl ko kyla mokyklos reitingai, tai reiškia visišką nulį.

Vieta. Stoti „į užsienį“ yra taip pat kvaila, kaip ir „į Vilnių“ arba „į aukštąją“. Jei nesugebame sau atsakyti, kodėl renkamės vieną ar kitą specialybę, tai geriau apskritai niekur nestoti, o pagalvoti, ir per tą laiką kur nors padirbėti.

Nesinervinti. Gyvenimas galiausiai atveda ten, kuri turi būti. Ypač jei turi gerą galvą ant pečių ir esi atsakingas. Profesijos pasirinkimas dar nereiškia, kad ją pasirinkus yra vienas ir vienintelis kelias. Gali būti, kad dirbsi ne pagal specialybę, tačiau būsi unikalus, nes iš savo studijų atsineši tai, ko neturi kiti, iš karto tvarkingai stoję ant savo specialybės bėgių.

Asmeninė patirtis.  Pasidalinus savo patarimais reikia atskleisti ir tai, kaip vertinu savo paties pasirinkimus…

Turiu pasakyti, kad prieš stodamas galvojau apie tris sritis: miškininkystė, filosofija, teisė. Miškininkystės nesirinkau, nes nenorėjau dirbti valdiško darbo. Filosofijos nesirinkau, nes nebuvau tikras ar man patiks dirbti tuomet man vienintelį įsivaizduojamą filosofo darbą – mokyti filosofijos kitus (dėl to nebuvau teisus, jei po teisybei). Teisę pasirinkau, nes atrodė įdomu ir praktiška.

Per tą laiką viskas susidėliojo daugmaž į savo vietas. Mišku galiu džiaugtis laisvalaikiu: kaime turiu net keliolika pušų, keliolika kitų medžių ir Hugsvarna grandininį pjūklą. Filosofija domiuosi, apsigyniau disertaciją iš teisės filosofijos, ir dėsčiau teisės filosofiją. Teisę studijuoti buvo gera proto mankšta, o žinios labai naudingos. Atradau ekonomikos žavesį. Studijavau ją savarankiškai, ir apie ekonomiką kai kuriose srityse (tikrai ne visose) galiu pasakyti daugiau, nei būčiau galėjęs po ekonomikos studijų, nes studijavau savarankiškai, siejau tai su teise, domėjausi filosofija. Politinėje veikloje praverčia viskas, ką dariau iki šiol.

Kai pasvarstau, ar pasirinkimai buvo teisingi, tai padarau išvadą, kad tai buvo vieni iš galimų gerų pasirinkimų. Tačiau galiausiai džiaugiuosi, kad profesine prasme galiu prasmingai save realizuoti, ir tai prisideda prie to, kad būčiau laimingas.

To ir linkiu visiems.

 

Share

, ,

16 Responses to “Linkėjimai gudriesiems abiturientams”

  • Zaibys parašė:

    Is patirties galiu pasakyt, astuoniolikos kai esi, zinoti ka nori veikti ateityje yra nelabai imanoma. Visu pirma, del to, kad dar nesi atsikandes darbo rinkos. Visu antra, dar norisi stogais lakstyt. Visu trecia, vis dar esi pernelyg paaugliskai emocingas. Ir taip iki kokiu 24.
    Galvoti savo galva aisku reikia, taip pat ir mokytis bei dalyvauti darbo rinkoje, kad tureti pagrinda po kojomis tam laikui, kai jau suprasi ko nori. Bet kiek pasneki su studentais, tai dauguma stoja i visokias ekonomikas ir teises, nors labiausiai gyvenime jiems patiktu miske grybus rinkt arba veislinius arklius augint. Bet gi “ne lygis” su tokiais pazymiais nestot ten kur “prestizas”.
    Paskui prasigyvena, susigalvoja kaip is tos megstamos veiklos daryt pinigus, na ir vieniems iseina, kitiems ne – jeigu visiems iseitu, kapitalizmas neveiktu.
    Daznai suvokimas ko nori ateina naturaliai, isbandzius ivairias gyvenime sritis ir jas atfiltravus kaip tas kuriu nenori 🙂 Zodziu, ka jaunimas pasirinks, tas dazniausiai ir bus gerai.
    Aisku kitas klausimas finansinis. Dabar mada aukoti 8 valandas gyvenimo kasdien vardan didesniu pinigu, ir ta daro daugelis, turiu omenyje, dirba nemegstama bet gerai apmokama darba. Klausimas cia jau sociologinis, bet pas mus, o gal ir ne tik pas mus, yra keistai iskreiptas socialiniu sluoksniu supratimas. Koks nors eigulys, kuriam patinka vaikscioti po miska ir daryti ta ka ten eiguliai daro (ir gaunantis algos 1500), visuomeneje maziau gerbiamas, negu vadybininkas, kuris gauna 3000, bet visas astuonias valandas per diena praleidzia nuolatiniame strese.
    Ka cia galima pakeisti…veikiausiai nieko.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Viską teisingai rašote, Tik dėl to žinojimo – net jei vėja galvoje, net jei nieko neišbandei ir nepamatei per gyvenimą iki studijų, vis tiek – o kas gi geriau žino?..

  • Pasirinkimas parašė:

    Jei nesugebame sau atsakyti, kodėl renkamės vieną ar kitą specialybę, tai geriau apskritai niekur nestoti, o pagalvoti, ir per tą laiką kur nors padirbėti.

    Pamąstykime apie šį jūsų komentarą.
    Pirma – pradėjęs dirbti gali suprasti, kad to aukštojo tikrai tau nereikia.
    Antra – su dabartine valdžia ir kas dieną keičiamomis stojimo tvarkomis/egzaminais, nesi tikras ar kitais metais galėsi įstoti lengvai.

    Tad klausimas ar geriau pradžioje minimalią mokyklą “universiteto” išmokti, o po to žiūrėti ko nori?

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Na, aišku, kiekvienas sau renkasi. Kažkas taikliai pakomentavo FB, jei pabaigus studijas norisi stoti kitur – tai taip reikia ir daryti. Pridurčiau, jei įstojus norisi mesti – irgi taip ir reikia daryti. O jei nežinai ko nori – stoti bele kur, na, visgi, gali reikšti tiesiog įsikinkymą ne ten, kur geriausiai tinka ir norisi.

  • Vytautas parašė:

    Remigijau, NESUTINKU.

    Iš kur 17-19 metų jaunuoliui augusiam mieste žinoti ko jis nori ar ne? Paprastai jis nėra dirbęs nei nei stalium, nei santechniku, nei mechaniku, kad galėtų pasakyti patinka jam tai ar ne. Tuo labiau nėra dirbęs mediku ar teisininku.

    Vadovautis savo nuomone, ne turint jokios patirties konkrečiu klausimu – tikrai nėra itin gerai.
    Svarbu daryti tai kur būsi laimingas, arba būti laimingu su tuo ką darai.

    • Idomu parašė:

      Geriau kad mokykloje budėtų karjieros specialistas

      • Idomu parašė:

        Bet gali būti priešingai, jei karjeros specialistas imantis kyšius, o vaikas neturi iš ko duoti, kaip mano atžvilgiu Ragainės mokykloje matematikos mokytoja 10a klasė liepė kaip ir kitiems kai kuriems stoti į profesinės mokyklas. Teko iš kažkur nugirsti švietimo sistemoje kažkas tokius savanaudžius mokytojus motyvuoja tai daryti. Nesakysiu kaip kas gali būti duodama paskatinimui už tokius veiksmus. Čia apie 2001m.

      • Remigijus Šimašius parašė:

        Tai kad yra ta pagalba iš karjeros specialistų. Tiesą sakant, kokia, begalėčiau pasakyti.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      O iš kur žinoti, kur būsi laimingas? Kitų laime laimingas juk nebūsi. O dl to, kad daugelis nežino, tai faktas. dėl to gerai, manai, vaikams yra rodyti ir kaip remontuojami dvieačiai ar mašinos, ir kaip gyvuliai auginami, ir kaip valgyti daroma, ir …

  • Idomu parašė:

    Jūs įdomiai parašėte šį straipsnį. Sveikinu. Įdomiai nuteikė, perskaičiau iki galo. Esu baigęs šiokius tokius mokslus aukštesnis neuniversitetinis – vežimas kelių transportu specialybė. Galvoju daug ką daryt. Vienas dalykas, turi vaikas mokykloje kažkaip suprast ką jam geriau būtų studijuoti, ar mokytis. Jei tave kas nemėgsta mokykloje, reikia pastoviai jaudintis kaip išspręsti problemas, nėra kada galvoti vaikeliui apie karjera. O jei kas prieš vaiką naudoja fizinį smurtą, namuose tėvai? Kaip jaustis kai niekada nesi saugus? Kai tau pastoviai yra grasinama susidoroti, apiplėšti turtą? Jei mokytojai, ar dėstytojai naudoja įvairias taktikas kyšininkavimui? Apie pąstarajį labai svarbu. Aš manau jei šiuos dalykus galėtu mokykla išmokyti vaikus – kaip su šiais dalykais susitvarkyti, manau alkoholizmas Lietuvoje sumažėtų 30 procentų, narkomanija mažiausiai 70 procentų. Pats esu antros grupės invalidas. Liga šizofrenija. Patekau kažkaip per apgaulę tėvų į Šiaulių Psicheatrinę ligoninę, man liepė sutikti amputuotis prievarta kaip šuniui, ar katinui kiaušus. Nors aš buvau geros samonės būsenos, viską supratau, visiškai valdžiausi, po 10 dienų išėjau tai man buvo visiškai velniop ar aš važiuoju 100 ar 50 nesvarbu. Ikliuvau policijai. Nesvarbu kaip toliau buvo su policija. Aš daktaram aiškinau kaip aš sunkiai jaučiuosi, Jie buvo tam abejingi mano ką aš darau, tai norėjau kad man kuo tiksliau nustatytu deagnoze, ar liga, aš šių terminų nežinau. Atsiprašau labai. Krapštau galva kodėl patekau vėl į ligoninę aš porą kartų priverstinai 6 savaites, ar 8 savaites joje per prievarta, nors aš prašau išleisti pastiai. Ligoninėje salygos buvo siaubingos visomis prasmėmis. Čia šiaulių psicheatrinė ligoninė 2008 – 2012 metai. Aš negalėjau ten tverti, prieš išeinant iš ligoninės dažnai galvojau apie savižudybė, ten baisus kvapas buvo, viskas siaubinga, žmonės gali kabinėtis dėm mentniekių, arba kad jų net nėra gali surasti. Galima sakyti buvo taip naktį negali miegot, puola ligoniai, dieną grasina. Tokia mano sunki istorija buva. Kokius 4 – 5 kartus atgulejau. Jei aš vėl ten važiuosiu nusižudysiu. Viso gero, ačiū už pagarbą, linkiu sėkmės.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Vat žudytis tai jau tikrai neverta. Siūlau internete geriau surasti Jaunimo linijos telefoną ir paskambinti, kai bus blogai.

  • Nesvarbu parašė:

    Du pastebejimai. Pirma, kokio puikaus filosofuojancio giriniko – miskininko Lietuva neteko arba galejo tureti. Antra, sutapimas ar ne, bet nepazistu nei vieno liberalo, kuris neturetu misko ar zemes, savo nuosavybeje. Nenuostabu, kad ir uz pardavima uzsienieciams agituojate..

    Zadejau du, bet stai trecias – miskininkystes nesirinkote, nes nenorejote dirbti valdisko darbo, bet nuo valdisko duonos. taip toli ir nenutolote. Tad gudriesiems abiturientams siulyciau skaityti tarp eiluciu. jeigu nenorite teptis ranku ir lenkti nugaros – darbas valstybes tarnyboje (valdiskas), turetu buti pagrindinis jusu busimu studiju pasirinkimo kriterijus..

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Teisingai a – dėl valdiško darbo ir miškininkystės/politikos, tai apsirinkau. Beje, dauguma mano draugų miškininkų irgi ne valdišką darbą jau dirba…

  • QQ parašė:

    Nu kaip jau negali žinot tas jaunuolis 🙂 O jis ką visą gyvenimą veikė? Dinderį mušė? Taigi supranta, kad štai dviračiu važinėt patinka, o laikraščius skaityt nepatinka. Kad kaime diedukui suart lysves buvo smagiausias nutikimas, bet vat mieste išvežiot draugus – nė už ką. Nu tai ir galvoji.

    Ir tėvų rolės reiktų nepamiršti, ir žiniasklaidos, ir pačios valstybės formuojant jaunųjų supratimą apie savo ateitį.

    Aš nuo 14 metų žinojau, kad dirbsiu su kompu. Ir dirbu..

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Taip ir yra. Kažkuriam susitikime žmogus, kuris sakė, kad nieks jam neįdomu, visgi paskui išsidavė, kad dviračius remontuoti įdomu, pavyzdžiui. Jau yra už ko kabintis. Bet šiaip jau tas žmogelis tuo metu, kai galėtų mechanikoje tobulėti, atsiiminėja malkų, kad lietuvių literatūra nesiseka 🙁

  • Vytautas Silinskas parašė:

    Pergalvojau, kad Jūs teisus Remigijau.

    Reikia, kad stotų ten kur nori. Ne todėl, kad tai bus geriausia ir tinkamiausia specialybė, greičiausiai, kad priešingai. Dėl to, kad negalėtų kaltinti tėvų, mokytojų ar karjeros specialisto, kad “va per juos dabar čia ariu, o būčiau….” Nežino, kas būtų, bet kai pats pasirinkai lieka džiaugtis tuo ką turi. 🙂

    Aš prieš stojant į teisę šią specialybę visai kitaip įsivaizdavau. Maniau, kad svarbiausia iškalba, sugebėjimas suprasti problemą, sąžiningumas ir teisingumo jausmas. O paaiškėjo, kad svarbiau darbštumas, logika, atmintis ir kruopštumas (pastarojo tikrai trūko). Iškalbą, nors anksčiau turėjau neblogą, studijų metu praradau. Praktiškai nereikėjo.

    Jei būtų tėvai privertę, tikrai nesidžiaugčiau ir būčiau nelaimingas. Svarstyčiau, kad gal kitur geriau būtų buvę, gal geriau būčiau tikęs. Bet pasirinkau pats. Tėvai kaip tik patarė nestoti (bet neprieštaravo), sakė “Mes iš kaimo, neturim giminėj teisininkų, verslininkų ar kitų įtakingų žmonių. Neprasimuši…”.

    Klydo. Prasimušiau. Džiaugiuosi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos