Remigijus Šimašius

neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms

Sausio 13-oji: apie laisvę, riziką ir tėvystę

Tai, ką man reiškia sausio 13-oji ir kova už laisvę, supratau turbūt tik tada, kai pats, augindamas tris vaikus, iškėliau sau klausimą: kaip galėjo mane, šešiolikmetį-septyniolikmetį paauglį mano tėtis vestis į tą jovalą? Kaip mano mama, pasilikusi namuose su mažuoju broliu, galėjo tam neprieštarauti? Ne tik todėl, kad gyveno „žaidžiame revoliuciją“ nuotaika ir negalvojo, kad viskas taip rimtai pasisuks. Manau, dabar aš žinau atsakymą.

Mano tėvai sovietmečiu nelabai norėjo, kad netyčia išplepėčiau apie senelio klausomą „Amerikos balsą“, tad vengė šių temų virtuvės pokalbiuose. Nelabai patenkinti buvo ir tuo, kad ne tik į pionierius, bet ir į komjaunimą per savo aktyvumą suspėjau, keturiolikmetis, berods, įstoti. Po to atlaidžiai, su lengvu nerimu, bet daugiau su pasididžiavimu žiūrėjo, kaip tuoj po to inicijavau jo išardymą savo mokykloje…

Laisvės kovą visa mūsų šeima (tėvai, dėdės ir tetos, seneliai, jų iš Sibiro sugrįžę broliai ir seserys) sutiko viltingai, bet, man atrodo, baugštokai. Kaip ir daugelis turbūt.

Viena vertus, džiaugiamės Tiesos ir Laisvės trupiniais. Pasakė tiesą apie Staliną ir Hitlerį –  tai buvo Tiesos triumfo džiaugsmas. Išsikėlėme trispalvę – Laisvės džiaugtis ir didžiuotis triumfas. Sovietų ekonomika byra – reiškia mūsų Ateitis Vakaruose kažkada bus geresnė.

O, kita vertus, ar pavyks? Ar nebus kaip anuos kartus Lietuvoje ir kitur?

Mano artėjantį 17-ąjį gimtadienį 1991 metų pirmomis dienomis supo keista atmosfera. Po visų vilčių, kurias nelabai veikė blokados, gąsdinimai ir propaganda, Nepriklausomybės ir Laisvės reikalas sausio pradžioje, atrodė, kiek susvyravo. Kažkokie jedinstveninkai, kažkokie griežtesni Kremliaus pareiškimai, kažkoks revanšo jėgų telkimasis.

Ir štai apogėjus. Visi, atrodo, jautėme, kad kažkas įvyks. Žinojome, kad reikia susitelkti ir veikti. Ir telkėmės, veikėme.

Iš kažkur sužinojome, kad iš Tauragės autobusais galima nuvažiuoti į Vilnių. Gimtadienio scenarijus aiškus – iš ankstyvo ryto su tėčiu ir dviem jo pusbroliais į stotį. Aš jaučiuosi kietas, nes manęs neišbrokavo.

Didysis rūpestis, atrodo, kaip nusigauti iki ten. O čia dar gandai, kad kareiviai siautėja, visus jaunus vyrukus traukia iš bet kur, gaudo viešose vietose, ima į kariuomenę, o jau tik tada amžių aiškinasi. Mane, kaip išstypėlį, tikrai būtų supakavę. Tauragėje stotis pilna žmonių ir autobusų (keli ar keliolika).

images (4)Vilniuje bazuojamės prie Seimo. Žmonių jūra. Nuotaika puiki. Toks jausmas, kad, nepaisant visko, mes parodysime: mes Lietuvoje sprendžiame, mes pasirinkome Laisvę ir taškas. Pažindinuosi su gatvėse susirinkusiais žmonėmis. Studentai, visokios Sąjūdžio garsenybės, vienas kitas lietuvis iš Užsienio (jau vien tai atrodo kaip fantastika), su kuriuo patriotiškai pasikalbame.

Vadovaujamės gandais ir neaišku iš kur ateinančia informacija. Kažkas sako, kad puola Vyriausybę (dabartinė Užsienio reikalų ministerija). Nubėgam. Pabūnam. Nieko. Einam atgal.

Situacija virsta karu labai greitai – kai sužinome apie žuvusius prie televizijos bokšto. Ši žinia, tiesą sakant, tada nepasirodo netikėta. Suprantame, kad gali ateiti mūsų eilė. Keista, bet nepamenu, kad dėl to atsirastų daugiau baimės. Užtat daug daugiau susikaupimo ir ryžto. Panašu, kad žmonių nesumažėja, o padaugėja. Laukiam, dainuojam, klausom kalbų.

Nerimas apima paryčiais, kai daugelis vilniečių ar turinčių pas ką prisiglausti nusprendžia nueiti namo pamiegoti bent kažkiek. Staiga minia atrodo visai ištirpusi, ir mūsų tiek nedaug… Sėdinėjam prie laužų, kramsnojam atsivežtus sumuštinius ir vilniečių vaišes. Tačiau toks blogas jausmas, kad šitie sovietai gal ne tokie durni, ir dabar jau mus paims net su gyva grandine nesusidūrę (kiek ten žmonių Seimo viduje tiesiog nesimatė).

Tada nežinojau, kad daug kas apdairiai snūduriuoja ir koridoriuose bei laiptinėse aplink Seimą, pasiruošę vėl užimti pozicijas. Kaip ir Mažvydo bibliotekos vestibiulyje į koloną atsirėmusi mano tuomet dar būsima žmona. Su ja susipažinsiu po trylikos metų.

Auštant situacija vėl kita. Barikados, tvarka, plūstanti minia. Dalinamas jungtinis visų leidinių „Respublikos“ numeris (negaliu patikėti, kiek per 23 metus šis laikraštis pasikeitė), kuriame jau daugiau tikslesnės informacijos. Atrodo, Seimo lyg ir nebeims.

Važiuojam namo. Mama visą naktį praleido prie radijo, televizoriaus ir laidinio telefono. Su tėtės pusbrolių žmonomis aptarinėjo ir spėliojo, ar mes gyvi, kas bus. Paskui supratau, kad mamai paryčiais matyti kraupius vaizdus buvo dar baisiau nei mums, kurie tik laukėme atakos. Laimėto mūšio nuotaika.

Tuomet dar nežinojome, kad tai ne šiaip laimėtas mūšis, o pergalę nulėmęs mūšis. Būtent dėl šios pergalės niekada nesijaučiau nepatogiai, kad mano gimtadienis sausio 12-ąją. Nes man tai visada buvo pergalės diena. Tai ne diena, kai mus vėl eilinį kartą skriaudė. Tai diena, kada mes laimėjome. Laimėjome, nes mes stiprūs, o priešas demoralizuotas. Aukos buvo ne beprasmės, jos vedė į pergalę.

Ir visgi – kodėl aš dabar suprantu savo tėtį ir mamą, kurie leido savo paauglį sūnų į tą mėsmalę? Kodėl aš tai suprantu, nors pats, atrodytų, niekada nesivesčiau savo vaikų ten, kur pavojinga, arba gali tapti pavojinga? Todėl, kad gali būti, jog iš tikrųjų vesčiausi. Nes būna akimirkų, kai sprendžiasi viskas.

Mano tėvai man niekada to aiškiai taip ir nesuformulavo. Bet aš žinau: jie tai darė dėl mano ir brolio ateities. Tai nebuvo tik neapgalvotas romantizmas. Tai buvo iš koncentracijos stovyklos bandančios pabėgti šeimos sprendimas – kai žinai, kad pabėgimas pavojingas, bet nieko nedarymas užtikrintai pragaištingas.

Niekas iš tų, kuriuos aš pažįstu, ir kurie tuo metu gynė Lietuvą, to nesigaili. Vieni gyvena geriau, kiti blogiau. Vieni sako, kad dabar puiku, kiti – kad blogai. Treti (tokių mano aplinkoje daugiausia) daro, kovoja, kad būtų geriau. Ir aš žinau, kad tie, sakantys, jog ne už tokią Lietuvą kovojo – iš tikrųjų niekada nekovojo. Nei tada – už laisvę, nei dabar – kad šia laisve pasiektume geresnio gyvenimo.

Ir šiemet vėl – su visa pagarba tiems, kam teko lemtis tuo metu žūti, aš sausio 13-osios neminėsiu. Aš ją švęsiu. Nes tai yra mūsų pergalės šventė. Pergalės, kurios dėka mes galime laisvai kvėpuoti, kalbėti tiesą ir dirbti savo bei savo vaikų labui.

, , , ,

15 Responses to “Sausio 13-oji: apie laisvę, riziką ir tėvystę”

  • Nesvarbu parašė:

    …dėl komjaunuolio, daug kas net neįtarė, jog esate pasidėjęs stabilų pagrindą į Lietuvos socialdemokratų partijos gretas. Man nebuvo tai naujiena, tik naujiena, kad pradėjote tuo atvirauti. Liberalų sąjūdis turėtų susirūpinti, jog tarp jų “apsimetėlis” ims vieną dieną ir prabus socialdemokratas jumyse. Kai reikalas bus arčiau pensijos.
    Regis dabar pasidarė madinga tarp parlamentarų girtis “o aš tai prie seimo tą dieną buvau” ir dar paklausti savo priešininko “o kur jūs tą dieną buvote? Ar nebus, jog šiltai namie sėdėjot?” Gal darom taip, užskaitom, kad visi būsimi ir esami seimūnai tą dieną buvo prie seimo, todėl yra nusipelnę gyventi geriau.. Kad neliktų nei vienas nuskriaustas. Ir dar turi pareigą kiekvienais metais išklausyti pas pačias nuobodžias oficialias kalbas. Pvz:
    „Ir aš žinau, kad tie, sakantys, jog ne už tokią Lietuvą kovojo – iš tikrųjų niekada nekovojo. Nei tada – už laisvę, nei dabar – kad šia laisve pasiektume geresnio gyvenimo.“

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Palieku šį neištrynęs kaip paminklą tūpam cinizmui.

      • Nesvarbu parašė:

        Cininzmas butu, jeigu sakyciau, jog “savi saude i savus”. O cia viso labo politine satyra. Bet nesvarbu, jeigu tai pades pasijausti didesniu didziavyrium ir pasirankioti politini kapitala – as jusu paslaugoms..

      • Kastis parašė:

        to:Nesvarbu

        chrestomatinis šlykščiai sugedusio žmogaus atvejis, kai sprendžia apie kitus pagal savo sugedimo laipsnį… su ryškiai išreikštu šizofreniniu sugebėjimu matyt kas bus ateityje bei skaityt svetimas mintis praeityje.. 🙂

        • Nesvarbu parašė:

          Jeigu priekyje dar būtumėt prirašęs: “Politikas – …” šį apibūdinimą būtų galima įdėti į Wikipedia ar bent jau Pipedija…

  • lyderis parašė:

    ačiū.

  • Neringa parašė:

    Iki ašarų. Ačiū.

  • Saulius parašė:

    Skaitant panašius atsiminimus visada apima pasididžiavimo savo tautiečiais jausmas, kad tuo metu nemažai žmonių gebėjo susitelkti tikslui, o gal net svajonei, ir visiškai atsisakyti individualių poreikių. Tai vienas gražiausių istorijos momentų. Gaila, buvau per mažas ir tėvai nesivedė.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Sauliau, kiekveinam savo detales pameti aplinkybės. Svarbu, kad esmė ir idėja ta pati jungia. Ir ta idėja puiki – tai Laisvė! 🙂

  • aha parašė:

    galime sakyti tiesą, bet kažkodėl nesakome, turiu minty politikus, kurie jau du dešimtmečius atvirkščiai tik mulkina tautą, todėl ne veltui ir yra pasakymas, kai du pešasi, trečias laimi..

  • niekis parašė:

    Grazus straipsnis, isskyrus ta jau sukritikuotaji sakini.
    Kadangi 1991 sausi niekas net negalejo realiai isivaizduoti, kokia Lietuva is tiesu bus 2014 sausi, deja, siandien bet kas yra teisus butent tai ir sakydamas… Akivaizdu, kad zmones kovojo ne del korupcijos, skurdo ir kt. neigiamu reiskiniu, o tai dazniausiai ir turima omenyje teiginiais “ne uz tai kovojau”. Skirtumas tik tas, kad vieni supranta, jog priezastinis rysys tarp sausio 13 ivykiu ir konkretaus neigiamo reiskinio daznai yra toli grazu ne tiesioginis, o kiti – ne (kitaip tariant, jei susipykai su zmona, tai kuo cia deta sausio 13).
    Bet kuriuo atveju is teksto neaisku, pagal kokius kriterijus teigiantysis “ne del to kovojes” 1991 kovojo maziau nei tas, kuris taip dabar neteigia…

    Pagarbiai

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Turiu pripažinti, kad tiesos yra. Savo apsigynimui pasakysiu, kad rašiau tą sakinį apie savo aplinką ir jausmą.

  • Edmundas parašė:

    Gražiai parašyta. Tikrai tai neužmirštamos dienos ir naktys.

    Tiesa, specnazo iš Konarskio nepavyko išmesti 🙂 , kaip minėjau šį šiek tiek tragikomišką įvykį tinklaraštyje: http://www.pagrindai.lt/notes/2010/01/22/sausio-13-tosios-prisiminimai/

    O į tą “ne už tokią Lietuvą kovojom” galima žiūrėti su (lengva) ironija: gal net paklausti galima, už kokią Lietuvą TUO METU kovojo. Tai tiesiog toks, kaip čia pasakius, ideologinis proto užtemimas panašus į “prie ruso geriau buvo”. Tuo metu dauguma neturėjo jokių racionalių planų, kaip čia staigiai rojų padarysime Lietuvoje ir nuostabiai gyvensime. Buvo gana spontaniškai aišku, kad reikia pirmiausia iš Tarybų Sąjungos išsprukti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos