Remigijus Šimašius

neBlogas laisviems ir atsakingiems žmonėms

Kaip susimauna komunizmas viešajame transporte

Miestiečiui nuvykti iš namų į darbą, į vaikų darželį, ir atgal namo yra gyvybiškas klausimas. Tiek svarbus, kad daugelis galiausiai dalį laiko praleidžia grūstyje, pro automobilio stiklą iš abiejų pusių bežiopsodamas į lygiai taip pat skubančius.

Tada ateina išganinga idėja – jei visi važinėtų viešu transportu, tai grūsčių nebūtų. Visiška tiesa. Tik kaip tai pasiekti? Papasakosiu apie du kelius. Vieną, kuris visiškai žlunga. Ką pademonstravo Talino eksperimentas. Ir kitą – kuris turi šansų rimtai suveikti, jei gerai įgyvendintas. Tikiuosi, kad bus galimybės tai realizuoti Vilniuje.

Talino fiasko

Ne kartą girdėjau su nostalgija kalbant apie progresyviąją Estija, ir kaip jos sostinėje Taline puikiai padaryta, kad viešasis transportas tapo nemokamas. Skamba kaip sėkmingi komunizmo vaisiai kapitalizmo šalyje?.. Skamba, bet taip nėra. Pažiūrėkime detaliau.

Visų pirma reikėtų pastebėti, kad Talino meras Edgaras Savisaaras toli gražu neatspindi Estijos politikos pagrindinės linijos. Jis yra prorytietiškas, prokomunistiškas, ir nuolat kaltina, kad Estija pasuko ne tuo keliu. Lietuvoje mes net neturime tiek prosovietinio bent kiek įtakingesnio politiko. Tad nepriskirkime šio Talino eksperimento „estiškam“ stiliui.

Antra, Prieš metus realizuotas žingsnis padaryti transportą nemokamu buvo tik paskutinis žingsnelis ilgame kelyje. Faktiškai viešasis transportas ir taip iki tol buvo beveik nemokamas. Jis tik apie 30 procentų pajamų surinkdavo iš bilietų, o apie 70 procentų pajamų ir taip sudarė subsidija. Didelė dalis keleivių buvo vežiojami nemokamai.

Trečia, šis eksperimentas buvo įdiegtas ne atlikus normalią analizę apie pasekmes transporto sistemai. Šis eksperimentas buvo ir yra rinkimų kampanijos dalis. Net nemokamą važiavimo teisę liudijančios kortelės labai jau panašiai apipavidalintos, kaip prokomunistinio Talino mero partijos simbolika.

Ketvirta, kaip ir galima tikėtis, daugelis autobusų Taline yra baisūs. Palyginus su Vilniumi, jie atrodo kaip seni trantai, į kuriuos norėtųsi lipti nebent jei gyventum kokiame Novosibirske. Po reformos reikalai nepagerėjo, o toliau blogėja. Pasekmė – Talino gyventojams dar sumažėjo noras lipti į viešąjį transportą.

Penkta, po eksperimento iš tiesų vienu ar dviem procentėliais padaugėjo viešojo transporto keleivių. Tačiau automobilių gatvėse išliko tiek pat. Iš kur tie nauji keleiviai? Yra užfiksuota, kad tai tie žmonės, kurie anksčiau vaikščiodavo arba važiuodavo dviračiu, dabar persėdo į nemokamą viešąjį transportą. Dviratininkų sumažėjo.

Komunistinį elsperimentą viešojo transporto srityje įgyvendinančiame Talinę autobusai atrodo ne kaip. O žmonės viešai vis pasvarsto ne kaip jais važiuoti, o apie netvarką ir užkrečiamas ligas juose.

Komunistinį elsperimentą viešojo transporto srityje įgyvendinančiame Talinę autobusai atrodo ne kaip. Tai geriausiai pasimato pabuvus mieste. O žmonės viešai vis pasvarsto ne kaip jais važiuoti,o apie netvarką ir užkrečiamas ligas juose.

 

Išvada – viešojo transporto srityje, kaip ir bet kur kitur, komunistinis eksperimentas tiesiog sužlugo. Mokesčių mokėtojams komunistinė sistema kainuoja daugiau, o rezultato neduoda jokio.

Kaip padaryti, kad būtų gerai

Norint, kad žmonės važiuotų viešuoju transportu, reikia kad jie norėtų tai daryti. Kad sprendimą viešojo transporto naudai priimtų ne tik tie, kurie ir šiandien juo naudojasi, bet ir nauji klientai. Tad ir pokyčiai turi būti tokie, kurie šį norą padidina. Nemačiau detalių tyrimų, kodėl Vilniuje žmonės nevažiuoja viešuoju transportu, tačiau kai kurie dalykai yra akivaizdūs. Išgirskime tai, atsižvelkime į tai, ir turėsime rezultatą.

Būkime atviri – viešojo transporto bilietų kaina kandžiojasi, bet dageliui ne tiek, kad žmogus pagalvotų – „ai, geriau įsigysiu mašiną“.

Pažiūrėkime detaliau: jei automobilis reikalingas bet kokiu atveju (o daugeliui šeimų taip ir yra), tai skaičiuojant tik kurą , jis daugeliui žmonių važiavimas automobiliu mieste nėra tiek brangus, kad tai rimtai vertintum, kai sėdi pavažiuoti kelis kilometrus iki miesto centro. Viešojo transporto pasirinkimą nulemia nebent parkavimo problema.

Panagrinėkime kitą pavyzdį – jei šeimai kyla klausimas ar verta turėti antrą automobilį, o gal tenkintis vienu, ir į darbą ar kitur važinėti ir (arba tik) viešuoju transportu. Viešojo transporto nuolatinis bilietas per metus kainuoja 1200 litų. Tarkime, jo reikia dviem asmenims – tad tebūnie 2400.

Viena vertus, išlaikyti bent kiek naujesnį automobilį kainuoja daugiau (įsigijimas/amortizacija – 5000 per metus, plius draudimas, priežiūra, remontas – iš viso, paprastai, ne mažiau 10 000 litų, neskaitant kuro). Įsigyti seną mašiną ir ją garažiuke remontuoti, su visomis eksploatacijos išlaidomis, atsieis galbūt tas pats, kas ir nuolatinės kelionės viešuoju transportu. Bet ir komfortas tokiu atveju ne kažin koks.

Šiioje nuotraukoje matome kaip dažniausiai bandoma spręsti grūsčių problemą - išstumti asmeninį transportą viešuoju. Tačiau tai reikėtų daryti ne brutaliuoju būdu, o tiesiog didinant viešojo transporto patrauklumą.

Šiioje nuotraukoje matome kaip dažniausiai bandoma spręsti grūsčių problemą – išstumti asmeninį transportą viešuoju. Tačiau tai reikėtų daryti ne brutaliuoju būdu, o tiesiog didinant viešojo transporto patrauklumą. Nuotrauka www.delfi.lt skaitytojo.

Tad kodėl visgi žmonės net tokiais atvejais nepersėda į viešąjį transportą?

Pirmiausia, viešasis transportas ne visiems (ypač mašinų turėtojams) patrauklus dėl to, kad jis ne visada tvarkingas. Asocialūs ar agresyvūs asmenys (dažniausiai važiuojantys zuikiu) ir įvairūs nemalonūs siurprizai (arba legendos apie juos) atbaido ne vieną žmogų nuo važiavimo autobusu ar troleibusu, jie tik jis gali pasirinkti automobilį.

Įsivaizduokime, jei viešojo transporto viduje atmosfera būtų ne kaip alaus kiosko prieigose (o to pasitaiko), o kaip kultūrinio koncerto prieigose. Neabejoju, kad tokiu atveju ne vienas, ir ne kartą persėstų nuo automobilio į autobusą ar troleibusą.

Ar galima tai padaryti? Be abejo. Pavyzdžiui, kažkada įlipimas per priekines duris davė didžiulį rezultatą (tiek tvarkos, tiek, dalis specialistų sako, įlipimo ir išlipimo greičio prasme). Mes nesiskiriame nuo britų. Tai veikia ten, veikė ir pas mus. Net vėl atsisakius įlipimo tik per priekines duris, dalis teigiamo rezultato išliko. Arba, tarkime, ar tikrai matome, kad vairuotojai turi pareigą ir priemones kaip elgtis, kai jų valdomoje transporto priemonėje kažkas vyksta ne taip. Man toks įspūdis nesusidarė. Priešingai nei autobusuose šalyse į vakarus nuo mūsų.

Beje, ar ne paradoksalu, kad klausimas per kurias duris įlipti, ir kiti buitiniai klausimai svarstomi politiniu lygiu? Juk politikai nenustato kiek savitarnos, o kiek prekystalių turi būti Vilniaus parduotuvėse… Turėtume prieiti prie tokios sistemos, kai ne politikai, o savo darbą išmanantys specialistai nustatys tokius dalykus.

Antra, patikimumas. Elektroniniai maršrutai ir jų pasitikrinimas internete yra puiku. Tačiau esminis dalykas yra dažnis. Jei prie savo mašinos prieini minute vėliau nei planavai, tai ji, kiek pastebėjau, nebūna nuvažiavusi. Viešasis transportas gi būna… Tokiu atveju visas maršruto planavimas griūna. Jau nekalbu apie tai, kad ne visada yra laiko ir noro detaliai planuotis iš anksto. Tad esminis dalykas yra žinojimas, kad kito autobuso reiks laukti ne 20, o ne daugiau kaip penkias minutes. Turi būti labai aišku, kad centrinėje ir tankiausiai gyvenamoje miesto dalyje tai tiesiog yra norma. Ten, kur važiuojama ne kas kelias minutes, grafikas turi būti tikslus. Kitaip pasitikėjimas krenta, o su juo – ir noras naudotis viešuoju transportu.

Tobulų variantų turbūt nebūna, bet yra iš ko pasimokyti ir Lietuvoje.  Pavyzdžiui, Vilniuje visas centralizavimas ir privačių vežėjų išgujimas padarytas tam, kad žmonės važiuotų viešuoju transportu. Tačiau pagal šį rezultatą Lietuvoje pirmauja Klaipėda – miestas, kuris yra mažiausias iš didžiųjų miestų,  kuriame mažiausiai subsidijuojamas viešasis transportas, ir kuriame didžiausią dalį užima privatūs vežėjai. Klaipėdoje – vienam miesto gyventojui tenka net 253 kelionės autobusais, Vilniuje – 213, Kaune – 177 kelionės.

Mano išvada: norint mažiau sėdėti ir nervintis grūstyje automobiliuose, reikia padaryti taip, kad būtų patikimiau ir maloniau (bent jau ne mažiau komfortiška nei automobilyje) sėdėti autobuse ar troleibuse. Komunistiniai eksperimentai, kaip rodo Talino pavyzdys, nuėjo į priešingą pusę, ir todėl sužlugo. Mes turime galimybę padaryti gerai.

, , , ,

27 Responses to “Kaip susimauna komunizmas viešajame transporte”

  • Tadas parašė:

    Gerbiamas Remigijau,

    Jūsų pamąstymai verti dėmesio. Vis dėlto, manau, net ir įgyvendinus bent dalį pokyčių važiuojančiųjų viešuoju transportu nepadaugėtų ženkliai. Mano nuomone, tai lemia ir ne tokios akivaizdžios priežastys. Pirmiausia, vairuotojai. Arba taip yra iš tikrųjų, arba turiu kažkokią paranoją, tačiau daug kartų tenka pastebėti jų, pavadinkime, ne meilę darbui. Vien ką reiškia tai, kai matai, kaip žmogus bėga prie atidarytų troleibuso durų, o vairuotojas prieš nosį jas uždaro ir nuvažiuoja. Taip nebūna ypač dažnai, bet tikrai pasitaiko (beje, ačiū tiems vairuotojams, kurie taip nedaro). Antra, kartą teko pirkti bilietą troleibuse. Mano vertinimu, tai yra įprasta procedūra – paduodi pinigus, gauni bilietą su grąža, o jei tau kyla klausimų, į juos turi būti atsakoma. Taip ir nesupratau, kodėl į mano klausimą (nepamenu, deja, kokį tiksliai) buvo atsakyta rėkimu. Ar taip elgiasi paslaugų teikėjai? Trečia, man tenka įsėsti į troleibusą pirmoje stotelėje. Čia troleibusai atvažiuoja gana tiksliai. Tačiau į galutinę mano stotelę miesto centre, važiuojant net vakare, kai nebėra kamščių, troleibusai beveik visada vėluoja. Ir ne minutę ar dvi, bet kartais net iki 10 min. Jau nekalbu apie tą metą, kai būna kamščiai. Ketvirta, tiek žiemą (per didžiuosius šalčius), tiek vasarą (per didžiuosius karščius) važiuoti senu troleibusu reikia turėti daug kantrybės. Džiugu, kad viešasis transportas atsinaujina, bet jis atsinaujina tik autobusų parke, o troleibusai sensta ir toliau, o jų, kaip suprantu, atsisakyti nesirengiama. Taigi, apibendrindamas, galiu pasakyti, jog reikia skirti dėmesį ne tik tam, kodėl keleiviai nenori važiuoti viešuoju transportu, tačiau, kodėl dažnai ir patys vairuotojai nenori dirbti savo darbo tinkamai, o tada bandyti spręsti ir tokias įsisenėjusias problemas, kaip vėlavimas, asocialūs asmenys, blogas kvapas ir pan. Linkiu sėkmės visa tai keičiant po savivaldos rinkimų!

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Būtent. Gal ne iki galo aiškiai parašiau tai tekste – bet atmosfera autobuse priklauso daug nuo vairuotojo. O nuo ko priklauso vairuotojas? Panašu, nuo ne itin į tai kreipiančio dėmesį vadovavimo…

    • Eglė parašė:

      Idėjos dėl vairuotojų: turi būti pastovus grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui, Orhuse, Danijoje, galima SMS žinute tiesiog supeikti arba pagirti vairuotoją dar esant transporto priemonėje (apie numerį ir būdą tą padaryti informuoja visokios išklijuotos reklamos autobusų viduje. Ir reklamoje koncentruojamasi į vairuotojų gyrimą, bet galima ir peikti). Man atrodo, 90 proc. grįžtamojo ryšio Vilniuje prarandama paprasčiausiai dėl to, kad žmogus, išlipęs iš autobuso su agresyviu girtuokliu, nuskuba savais keliais ir pamiršta apie nemalonią patirtį, ką jau kalbėt, kad tingi ten emeilus atsidarinėt, ieškotis adresų ir t.t.

      Kas link nemalonių tipų, autobuso gale geriančių alų, aš nelabai suprantu, ar vairuotojai jų nemato, ar bijo? Šiaip, jei jiems net jokių ašarinių dujų neišduoda, tai visiškai suprantu, kad galima bijoti. Ypač, jei medalio vis tiek niekas neduoda ir neatima (žr. aukščiau). Taip pat, per pastaruosius keletą metų, praėjo kelios vairuotojams nepatinkančios ir daugiau darbo duodančios reformos (įlaipinimas per priekines duris ir buvimas single point of contact močiutėms, nepripratusioms prie el. bilieto, pavyzdžiui) ir, kaip daugumai darbuotojų visur, jiems sunku priimti pokyčius.

      Įdomu, pagal kokius horoskopus daryti autobusų tvarkaraščiai, jei laukiant vėluojančio 50 (o kartais 10 min. anksčiau, nei reikėjo, nuvažiavusio), atvažiuoja iškart du 1G autobusai, o švieslentė toliau ramiausiai rodo, kad 1G atvažiuos už 5 min. 😀

  • MekDrop parašė:

    Nors su dauguma šio teksto turinio sutinku, bet įlipimo per priekines duris tikrai niekaip negaliu vadinti normaliu problemos sprendimu. Įlipus per priekines duris tekdavo neretai matyti kaip vairuotojai šala, o ilgesniuose autobusuose (pvz 53), nežinau kodėl bet visi keleiviai susigrūda į vieną autobuso pusę (pačią pirmą), todėl galas lieka apytuštis, o prieky reikia žiūrėti, kad ko nesumindžioti…

    Sutinku, kad tokie klausimai negali būti keliami politiniame lygmenyje ir geriau atiduoti specialistams… bet čia klausimas, kuriems… atsimenu prieš greitųjų autobusų atsiradimą vienas specialistas turbūt tik prieš daugybę metų važinėjęs viešuoju transportu įvairiais būdais per žiniasklaidą keikė šią idėją. O man ji labai patinka. Prieš greitųjų autobusų atsiradimą, maršrutai būdavo tokie, kad kartais geriau pėsčiomis nueiti nuo vieno taško nei važiuoti visuomeniniu transportu (laiko sąnaudomis). Nesu tikras dėl naujų Vilniaus rajonų, bet tarp senų tikrai tapo judėjimas geresnis.

    Kad visi žmonės persėstų iš automobilių į visuomeninį transportą vien dėl to, kad patogu su juo judėti labai abejoju. Kai kuriems žmonėms (o jų manau, kad yra ne taip ir mažai) automobilio turėjimas, tai kažkoks jų pozicijos ženklas visuomenės akyse. Ir automobiliais jie naudojasi ne todėl, kad jiems to ištiesų reikia, bet dėl to, kad gali. Panašus principas taikomas ir su kai kurių įmonių nuosavu transportu… Todėl manau, kad orientavimasis vien į paslaugos kokybę, tikrai negalės išspręsti problemų. Reikia, keisti ir visuomenės nuomonę. Reikia ir daugiau viešų asmenybių pavyzdžių, kurios vietoj automobilio renkasi viešąjį transportą.

    Aš netikiu, kad kažkuo Los Andžele viešasis transportas daug geresnis, bet ten gali sutikti ir kokį Keen’u Reave’są ar Hugh Jackman’ą ar kitą pasaulinę garsenybę, kurios visiškai nesikuklina naudotis šia transporto rūšimi. Tuo noriu pasakyti, kad pas mus galėtų irgi būti daugiau taip vadinamųjų nuomonės formuotojų – žvaigždžių – galėtų taip pat dažniau daryti. Ir visai neblogai būtų, jei jie nebijotų dalintis savais įspūdžiais su idėjomis, ką būtų galima pagerinti dabartinėje sistemoje. Manau, taip atsirastų daugiau naudingų diskusijų, kurių rezultatai būtų įgyvendinami. Iš kitos pusės, sąvoka „Arčiau žmonių“ įgytų teisingesnę prasmę nei kelių susitikimų per mėnesį ar metus surengimas su savo fanais/klausytojais.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Dėl priekinių durų ir susigrūdimo priekyje – yra labai paprastas vienas receptas. Vairuotojas gali pasiūlyti nueiti iki galo 🙂

    • asta parašė:

      Kaune lipam per priekines duris, ir niekam dėl to nekyla problemų (bet kiek menu, Vilniuje patys vairuotojai sabotavo priekinių durų idėja, todėl nieko keisto, kad ji neveikė). Tiesa, žiema kartais vairuotojai atidaro vidurines, o ne priekines duris. Bet tai smulkmenos, kurios tikrai nesugadina nuotaikos. Sakyčiau, atvažiuokite pas mus pasimokyti, bet paskutiniu metu mūsiškiai “transporto specialistai” labai jau iš sostinės pradėjo mokytis, kaip sugadinti viešojo transporto sistemą.

    • Smo parašė:

      To Mekdrop

      Ponuli, labai teisingai apie vairutojo statusą parašėte, bet Los Andžele, kaip ir San Franciske ar praktiškai visoje Kalifornijoje, autobusais važinėja meksikiečiai, aziejiečiai ir visi kiti ne baltą darbą dirbantys “amerikiečiai”. Tai Keen’o ar Juckman’o ten tikrai nerasite, niekada.

      • Remigijus Šimašius parašė:

        Bet daug kur taip nėra. Ir Vilniuje nėra. Ir gali būti dar geriau 😉

  • Vilnietis parašė:

    Visiškai pritariu idėjai, kad Viešojo Transporto (toliau – VT) nedera propaguoti sudarant blogesnes sąlygas automobilininkams (pvz A juostų pripaišymas). Išvardintos straipsnyje problemos dėl nenoro naudotis VT tikslios, bet jas įgyvendinti nėra taip paprasta:
    – Pripirkti naujo autobusų į skolą visada galima, klausimas, ar atsipirks investicijos
    – Privatūs vežėjai, kaip rodo praktika, visai gerai sukasi, kai tuo tarpu valstybinė įmonė skęsta skolose.
    – Dėl asocialų VT; Kopenhagoje (bent jau prieš kokius 5 m) buvo gera praktika: jeigu kas įilipa ir nežymi bilieto, autobusas nevažiuoja. Ir visi žymi. Ir visi važiuoja 🙂
    – Sunkiausia dalis yra mentaliteto klausimas; štai tarkim 63 autobusas – galiausiai vakariniai maršrutai buvo nuimti, nes žmonės vis sėdo į mašinas ir važiavo jomis. Sutinku, kad autobusas važiuoja du kartus per valandą, o lyja iki stotelės eiti, o dar persėst reikia etc etc. Kaip tokiu atveju pademonstruot VT pranašumą, sudėtinga. Jis turi būti greitesnis ir patogesnis negu auto, čia būtina sąlyga.
    Iš asmeninės patirties: iki stotelės man eiti 1,5 km. Automobilį turiu, puikiai važiuoja, parkingo vietų darbovietė turi. Bet kasdien į darbą važiuoju greituoju autobusu: nereikia kamštyje pirmyn atgal tampytis ir nuobodžiauti, o galima atsisėsti (čia, aišku, privalumas, nes įlipu antroje stotelėje), ramiai paskaityti knygą (šiuo metu V.Pelevinas) ir atvykti į darbovietę panašiu greičiu kaip ir VT.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Dėl asocialų – labai svarbus vairuotojų požiūris. Jie turėtų turėti pareigą viešai garsiai perspėti. Reikalui esant apsaugą kviesti – – juk drūtų kontrolierių netruksta 🙂

  • Sare parašė:

    labai taikliai. Aš persėsčiau visam laikui į viešąjį transportą, jei maksimalus laukimas būtų 5 min, o ne, kaip kuriais atvejais, 0,5 ar net visa valanda.
    O apie malonumą sėdėti autobuse – apie ką kalbame, jei vairuotojas rūko savo kabinoje, o klientas, įlipęs galinėje stotelėje turi uostyti dūmus, o per šalčius sėdėti užšąlusiais langais nešildomame autobus (konkrečiai – Vilniaus 24 autobuso maršrutas).

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Ačiū 🙂 Kaip važinėjantis neretrai, bet ir ne kas diena, rūkančio dar neužfiksavau 🙂 Bet čia tai geras. Kitų niuansų visokių mačiau.

      • Sare parašė:

        Važiuojant rūkančio ir aš nemačiau, bet galinėje stotelėje, įlipus, laukiant, kokias 5 min , rūkantį mačiau.Ir ne kartą. Kiti parūko lauke, gal tai tik vienas egzempliorius, neįsidėmėjau, bet faktas. O autobusas lieka prirūkytas, nes kabina nėra visiškai sandari, viršuje yra geras tarpas, pro kurį dūmai ir kvapas keliauja į saloną.

  • Laura parašė:

    Taip, visiškai sutinku su pasiūlytomis idėjomis dėl Vilniaus viešojo transporto. Ir dar – troleibusai Vilniuje važiuoja lėtai. Tikrai labai lėtai. Nuo Žirmūnų žeido iki Švitrigailos stotelės jis važiuoja 40 minučių. Juokingiausia, kad pagal grafiką, jis tiek pat laiko važiuoja spūsčių ir ne piko metu. Kartais rodos, kad vairuotojas nesuka sau galvos, jam toks grafikas sudarytas, nors lygiam kely, be perėjų sankryžų ir kt kliūčių tikrai galėtų važiuoti bent jau 45 km/h. Vienintelis efektyvus būdas greitai atsirasti kitam miesto gale buvo mikroautobusai. Aišku, jų vairuotojai būdavo lyg pamišę, lėkdavo, lįsdavo.. Bet kodėl? Nes jiems buvo sudarytas griežtas ir gan įtemptas grafikas. Kodėl ir troleibusų vairuotojams negalima iškelti tokios užduoties? Nes dabar traktuojama, kad troleibusais važinėja pensininkai ir jie vietiek niekur neskuba, todėl ir stengtis nebūtina 🙂

    Ačiū dar kartą už įžvalgas.

  • Anonimas parašė:

    Esu vienas iš tų persėdusių iš beveik naujo automobilio į autobusą. Autobusai Vilniuje dabar tikrai patogu (nauji, švarūs) ir dar tą laiką, kurį praleisčiau kamštyje žiūrėdamas pro langą dabar leidžiu skaitydamas knygas. Taigi autobusai netgi turi privalumų prieš automobilius. Žodžiu, tikrai yra būdų reklamuoti viešąjį transportą prieš automobilius, bet kai nėra konkurencijos, tai ir reklamos nėra (įdomu ar kada sulauksiu viešojo transporto reklamos per TV ar internete).

    Dėl trūkumų:

    1) autobusų vairuotojai nemoka naudotis stabdžiais ramiai.

    2) piko metu autobusai perpildyti. Žiemą kažkaip nieko, bet dabar tai uostyti prisirūkiusio vyriškio kvapą susimaišiusi su prakaitu ne itin malonu. Deja sprendimas daugiau transporto ir kelti kainas.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Kaip neretai pasinaudojantis viešuoju trabsportu galiu tik patvirtinti. Aišku, persėdimo prie jo ar nepersėdimo palinkybės ir motyvai dar labai priklauso nuo konkrečios gyvenimo ar darbo vietos, darbotvarkės ir kitų niuansų.

  • Jurga parašė:

    Dar liko nepaminėtas vienas aspektas. Nauji autobusai yra gerai ir net labai gerai, bet man niekaip nesuvokiama, kodėl juose nėra kondicionieriaus? Jūs įsivaizduojat, ką reiškia važiuot autobusu, kai lauke +30 laipsnių?

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Tikrai taip…

    • Antanas Končius parašė:

      tikrai taip. čia kaip pavyzdį prisiminsiu savo atvejį – su drauge ir šuniu sugalvojom išbandyti traukinį iš Vievio į Vilnių. Konduktorius tvarkingai priėmė, apmokėjom bilietus sau ir šuniui, atsisėdom kur reikia. Ten buvo tas naujasis dviaukštis traukinys. Atsiliepimai tai absoliučiai vien teigiami: blizgančiai švaru viskas, tyliai važiuoja, keleiviai ramiai sau sėdi, ir svarbiausia – veikė kondicionierius, kuris buvo nustatytas idealiai – nei šalta, nei karšta. Net šuniui patiko važiuoti traukiniu 🙂 su tokiais gerais įspūdžiais išlipom Vilniaus traukinių stotyje, įsėdom į 53 maršruto autobusą… Baisu! Net nejudi, o prakaitas muša, žmonių sausakimša, ir neperlenksiu lazdos – iš stoties į fabijoniškes važiavom arba tiek pat arba dar ilgiau nei iš Vievio į Vilnių 🙂

      kai važiavom iš Vievio į Vilnių tai labai rimtai susimąsčiau, kad jei gyvenčiau Vievyje ir dirbčiau Vilniuje, tikrai labai rimtai svarstyčiau važinėjimą traukiniu vietoj automobilio, ant tiek man tas traukinys patiko. Manau panašiai galėtų būti ir su Vilniaus viešu transportu (t.y. sutinku su autoriaus nuomone).

  • Linas parašė:

    Aš manau, kad yra nemažai žmonių, kuriem vairavimas yra malonumas, net ir tas trumpas pavairavimas iki kamščio, ir jie nepersės į transportą, kurio patys negali vairuoti.
    Viešasis yra tiesiog susisiekimo priemonė, o automobilis yra daugiau (kam statusas, kam hobis, kam malonumas).

    Aš pasinaudoju autobusais, kai savo mašiną palieku srvise ir nieko prieš juos neturiu. Savo darbą jie atlieka ir važiuoja, kaip man pasirodė, patenkinamai dažnai, nors gyvenu praktiškai užmiestyje.
    Man labiau patiko, kai įlipimas buvo tik per priekines. Tada nebūdavo (arba ne taip akivaizdžiai) taip, kad aš moku už važiavimą, o kai kurie ne. Nebūdavo ir tų “kvapniųjų” keleivių.

    • Remigijus Šimašius parašė:

      Gerai būtų, kad šis statuso sluoksnis vis trauktųsi, ir vis didesniam sluoksniui žmonių važiuoti viešuoju būtų ir patogu, ir statusas 😉

  • dd parašė:

    Pora keistenybių: net ir atšaukus lipimo pro pirmas duris praktiką, kai kurie vairuotojai tas duris “privatizavo” ir pro jas neįleidžia/neišleidžia savo nuožiūra – kiekvieną kartą vis kitaip. Taip pat net ir tuščiame troleibuse/autobuse kažkodėl negalima vežtis dviračio – kai galimybė kombinuoti važiavimą dviračiu su viešuoju transportu duotų dvigubą naudą..
    O norint mažinti grūstis centre, galbūt vertėtų miesto pakraščiuose prie greitųjų autobusų stotelių įrengti patogias parkavimosi vietas 🙂

  • master parašė:

    Kaip Vilniaus gyventojas ir piktas ant begalviškai naudojamo transporto (pats auto turiu ir dažnai naudojuosi, vairuoju 20 m.), tikrai pritariu Remigijui dėl šios problemos aktualumo ir poreikio spręsti. Manau, kad patrauklumui didinti, galima sugalvoti visokių atraction’ų. Kažkurį laiką viešam transporte leisdavo klasikinę muziką – tikrai man patiko, nors nesu jos gerbėjas. Taigi, čia viena vieta. Dar kažkas buvo garsiu knygų skaitymu ar deklamavimu (nepamenu tiksliai). Aišku, problema, kad autobuse nedaug vietos kokiam folkloro ansamblėliui, bet kažką panašaus sugalvoti galima. Kadangi auto yra daugmaž jauki vieta (maža tvirtovė), tai ir autobusas galėtų būti kažkiek arčiau to. Kadangi lietuviai savaime gana niūri ir uždara tauta, tai reikia išorinio stimulo (gal kokią go-go šokėją už neperšaunamo stiklo vėžint :)). Vienžo, variantų yra. Galima netgi viešą konkursiuką paskelbti dėl tokių pramogų.
    Ir pritariu kažkam iš komentavusių, kad reikia mažint asmeninio auto patrauklumą mieste: mažinti judėjimo teritorijas centre, apmokestinti, padaryti viešų aikštelių prieigose, privalomą auto vietos deklaravimą ir pan.

  • Algis parašė:

    Įdomios mintys apie Talino fiasko. Mane labai nustebino, nes esu seniau dirbęs estų kapitalo įmonėje ir iki šiol nemažai su jais bendrauju. Tai kiek teko kalbėtis viešojo transporto tema – visi labai patenkinti ir pateikinėjo visai kitokius skaičius ir nuomonę. Pagal juos Taline šeimai nebeverta turėti dviejų automobilių, nes darbas, darželis ar mokykla pasiekiama viešuoju transportu (sako, kad ir maršrutai prasiplėtė, ir parkas padidėjo ir pan.). Mašina reikalinga tik kelionėms už Talino savaitgaliais, o jei neturi kur važinėti savaitgaliais, tai mašinos šeimai visai nereikia (keli pažįstami jas išsinuomuoja, nes kartą į mėnesį išsinuomuoti mašiną, jiems pigiau nei nuolat išlaikyti). Be to, lyg minėjo, kad tos reformos tikslas buvo priversti žmones deklaruoti gyvenamąją vietą Taline, nes pas juos irgi problemos, kad sostinėje dirba daugiau žmonių, nei deklaravę gyvenamąsias vietas, todėl GPM plaukia kažkur į šoną. Tai po nemokamo transporto įvedimo per trumpą laiką Taline gyvenamąją vietą deklaravo apie 80 tūkst. žmonių (nes norint nemokamai važinėti, reikia būti Talino gyventoju).
    Tai iš to ką man teko girdėti – ten visai ne fiasko, o netgi visai patenkinti gyventojai. Gal ir pas mus vertėtų eriau panagrinėti scenarijus 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos